Sovietmečiu su baltuoju badu būdavo kovojama įsakymais: ne tik medžiotojai, bet ir kolūkiai privalėdavo skirti pašarų žvėrims, traktoriais nuvalyti sniegą nuo želmenų, kad stirnos, kiškiai gautų kur pasiganyti, kurapkos palesinėti.
Dabar rankų nebeužlauši. Nebent medžiotojams. O šių metų baltasis badas itin atšiaurus, o trumpas atlydys tikriausiai tik dar apsunkins padėtį, nes, vėl paspaudus šalčiams, ledo pluta pastorės.
Iš tikrųjų, medžiotojai turi įrengę daug šėryklų, pašarinių aikštelių miško žvėrims, žino, kur laikosi stirnos ir kurapkos - ypatingo dėmesio tokią žiemą reikalaujantys gyvūnai; žvejai prisimena, į kuriuos vandens telkinius pirmiausia įsimeta trokšlys, ima dusti žuvys. Ūkininkai turi technikos, galinčios privažiuoti prie šėryklų, dūstančių vandens telkinių, taip pat siurblių vandens telkiniams aeruoti, gali nuvalyti sniegą nuo želmenų, pievų.
Medžiotojai šiaip jau būna prisirinkę daug pašarų žiemos metui, bet jei baltasis badas atšiauresnis – gali pritrūkti. Taigi ir ūkininkai, jei tik reikės, padės medžiotojams apsirūpinti pašarais: šakniavaisiais, grūdais, šienainio rulonais, šienu.
Toks gilus sniegas išsekins žvėris, neišvengiamai atsiras nusilpusių gyvūnų. Geriausia pagalba būtų, jeigu juos būtų galima priglausti iki pavasario savo ūkyje. Todėl ūkininkų ir medžiotojų rajoninėms organizacijoms rekomenduota iš anksto surasti norinčius ir galinčius priglausti nusilpusius gyvūnus ūkininkus, taip pat kuo viešiau paskelbti telefono numerį, kuriuo būtų galima pranešti apie pagalbos reikalaujančius gyvūnus.
Nebūkime naivūs – kiekviena žiema gamtoje pateikia savo sąskaitą, o gili – stulbinančiai didelę. Bet mūsų valioje – jai atsikirsti. Tas atkirtis gali būti smarkus, jei ūkininkai, medžiotojai ir šiaip visi padės gyvūnams. Kuo kas gali ir kaip gali.
