Kaip spustelėjus šaltukui ir žemę apklojus sniegui pagelbėti sparnuotiems draugams, GRYNAS.lt rašė ne kartą. Kai kuriems paukščiams išgyventi šaltąjį metų periodą be žmonių pagalbos neįmanoma. Prisiminkime, kaip galime jiems padėti, nes iš po sniego išsikapstyti sau maisto paukščiai savarankiškai negali. Lietuvoje žiemoja apie 70 rūšių paukščių. Nepamirškite, kad šie svečiai pirmiausia aplanko tas vietas, kuriose buvo lesinami pernai, užpernai.
Pagalbinės paukščių globos priemonės – lesyklos ir inkilai – XX amžiaus pradžioje netruko paplisti JAV ir Europoje. Vienas pirmųjų šios veiklos Lietuvoje ėmėsi profesorius Tadas Ivanauskas.
Padėti, bet ne kankinti
Sudžiūvusia arba supelijusia duona, džiovintais vaisiais paukščių nelesinkite. Nuodingi jiems – supeliję žemės riešutai.
Lesyklėles įrengę gyventojai turėtų nepamiršti, kad jose visada privalo būti ir kaip įmanoma įvairesnio lesalo. Kad pastarojo nenupūstų vėjas, lesyklos dugnas turi būti su krašteliais. Sparnuočiai įpranta lankytis šiose lesinimo vietose, tad gali nugaišti iš bado kantriai laukdami žadamo davinio. Tad jei abejojate dėl savo galimybių visą žiemą be pertraukų lesinti sparnuočius, geriau išvis to nesiimti. Tvirtai pasiryžusiems vertėtų pasirūpinti nelukštentomis ir būtinai nekepintomis ir sūdytomis saulėgrąžomis, gliaudytais riešutais.
Keletas mažesnių lesyklų skirtingiems paukščiams yra geriau nei viena didelė. Pasistiprinti susirinkę įvairiausių rūšių paukščiai vienas kitam gali greičiau išplatinti ligas ir jų sukėlėjus, privilioti plėšrūnus.
Laukti svečiai savam kieme
Didelių reikalavimų lesykloms nėra. Geriausia, jei ji būtų iš trijų pusių apsaugota nuo vėjo, lietaus ir sniego. Prie lango, turėklo ar namo sienos tvirtinamas „paukščių pietų stalas“ turėtų būti lengvas ir geriausiai – medinis. Kieme gali būti statoma didelė lesykla su stogeliu. Plati atvira lesykla patraukli daugeliui paukščių, tačiau nepamirškite nuo jos valyti sniegą. Taip pat svarbu lesyklas apsaugoti nuo paukščius vaikančių kačių. Lesyklas galima gaminti iš įvairiausių medžiagų, jų konstrukciją apibrėžti sunku, nes nustatyto lesyklų tipo nėra. Ją galima „susimeistrauti“ iš kartoninės pieno pakuotės ar plastmasinio vamzdžio (ar butelio). Visą žiemą puikiai atitarnaus gofro kartono lesyklos.
Vabzdžialesiams paukščiams – zylėms, bukučiams, geniams ir kt., – taip pat tinka kanapių, saulėgrąžų, juodgrūdžių, zundų, linų ir spygliuočių medžių sėklos, nesūdyti lašiniai, duona, varškė, kruopos, aliejuje mirkytas pyragas, obuoliai, virti ryžiai, avižiniai dribsniai, sėmenys, aguonos, soros, avižos, pelai. Svarbu nepamiršti, kad paukščius vertėtų nustoti lesinti kovo pabaigoje, kai sparnuočiai jau patys gali susirasti maisto. Kitaip žmogaus įsikišimas gali pakenkti zylių poravimuisi ir pavėlinti ryto giesmes, kuriomis patinai pasirodo patelėms ir atbaido varžovus.
Grūdlesiai paukščiai neatsisakys sorų kruopų, kukurūzų grūdų, grūdų atliekų, linų, kanapių ir spygliuočių medžių, arbūzų, melionų ar moliūgų sėklų. Tinkamos ir piktžolių sėklos, kurių lieka surišus puokštes. Nepamirškite, kad per didžiuosius šalčius įšalusių sėklų paukščiai nesugeba išaižyti. Lesyklose galite palikti ir susmulkintų kietai virtų kiaušinių, virtų bulvių, naminiams gyvūnams ir namie laikomiems paukščiams skirto konservuoto maisto, specialių mišinių.
Mūsų kraštuose žiemojantys smilginiai ir juodieji strazdai bei svirbeliai neatsisakys šermukšnių, šaltalankių uogų, gudobelių vaisių ir pan. Strazdus galima pasiūlyti ir obuolių, varškės, duonos trupinių, besėklių razinų.
Turintys savo kiemą gyventojai gali įrengti paukščių maitinimo aikšteles. Nuvalyto sniego plotelyje tiesiog ant žemės pakaks paberti grūdų atliekų, avižų, saulėgrąžų, kruopų, tarkuotų morkų, virtų sutrintų bulvių, supjaustytų obuolių. Sulauksite įvairiausių rūšių paukščių – ne tik zylių ar paskui žmogų pratusių sekioti kėkštų, bet ir kurapkų, geltonųjų startų, svilikų, juodagalvių sniegenų, strazdų, čimčiakų, svirbelių, čimčiakų, šiaurės kikilių.
Inkilai ir krūmai – ne tik pavasariui
Prie sodybų, sodų esančiose lesyklos paukščiai lankosi visą dieną, čia pat ir nakvoja. Gyventojams vertėtų netoliese lesyklų iškelti naujų inkilų, kuriuose paukščiams daug patogiau ir šilčiau. Dėti pjuvenų ar šieno nereikia. Kai reikės, sparnuočiai to susiras ir pasiliks perėti.
Nemanykite, kad jau turimų inkilų tvarkymą reiktų atidėti pavasariui. Seni inkilai žiemos užuovėjai netinkami – juose daug parazitų, tad juos išnaikinti, o lizdus sudeginti būtina. Inkilų kėlimas žiemą labai prasmingas ir naudingas darbas.
Keletas iš miško parsineštų laukinių vaiskrūmių ar vaismedžių paukščius į sodą vilios ištisus metus. Vasarą čia jie suks lizdus, o žiemą džiaugsis maistingomis uogomis. Peržiemoti sparnuočiams padeda kaulenių, trilapių ir penkialapių vinvyčių, gudobelių, alpinių ir totorinių sausmedžių, paprastųjų ligustrų uogos, erškėtrožių, šeivamedžių ir bugienių vaisiai.
Davinys vandens paukščiams
Apie apšalusius, apledėjusius, nusilpusius vandens paukščius gulbes, antis, didžiuosius dančiasnapius, laukius gyventojai nuolat pranešinėja Gyvūnų globėjų asociacijos atstovams. Šie sparnuočiai žiemą paprastai susitelkia vos kelių kvadratinių metrų neužšąlančiose upių ar ežerų properšose. Žmonių atneštu maistu pasisotinę paukščiai gali padėti išgyventi.
Žiemojančias gulbes patartina lesinti įvairiais grūdais, javų dribsniais, kruopomis, baltos duonos, batono gaminiais, taip pat galima atnešti su grūdais sumaišytų tarkuotų morkų, bulvių, raudonųjų burokėlių ar kopūstų. Pašarą galima palikti netoli vandens – gulbės ir antys jį lengvai pasieks.
Miškuose – ėdalas po sniegu
Miškai, kuriuose gausu paukščių, mažiau pažeidžiami vabzdžių kenkėjų. Didžiausi sanitarai – didžiosios, mėlynosios, juodosios, kuoduotosios ir paprastosios pilkosios zylės, bukučiai, miškiniai lipučiai, margasparnės musinukės, geniai, meletos ir kt. Tuo tarpu norėdami išgyventi žvarbią žiemą žvėrys dažnai padaro nemažai žalos miškams, ypač jaunuolynams. Taip elgtis juos verčia ėdalo stygius.
Kas lankosi mūsų lesyklose?
Padėkime gamtai dabar, kad turėtume kuo džiaugtis pavasarį!
