Kokia nauda iš to rūšiavimo? Kur ką mesti? Kokie turi būti pirmieji žingsniai? Tai tik dalis klausimų, kurie kyla mąstantiems, ar jau laikas pradėti rūšiuoti atliekas ar ne. GRYNAS.lt ėmėsi naujo eksperimento ir surado tris savanorius, kuriuos įtikino imtis atliekų rūšiavimo namuose. Visi savanoriai niekada nebuvo to darę, tad jų pirma patirtis yra neįkainojama vertybė neapsisprendžiantiems.
Mažylį auginančios mamos Gintarės įspūdžiai po rūšiavimo eksperimento:
Po prabėgusio rūšiavimo eksperimento galiu pasakyti, kad buvo visai įdomu. Seniai apie rūšiavimą kirbėjo mintis, bet kadangi šalia namo nėra rūšiavimo konteinerių, visuomet šią veiklą atidėliojau. Tiesą sakant, mūsų kieme apskritai nėra konteinerių, nes kiemas - su automatiniais vartais, taigi net buitines atliekas nešam į kitapus gatvės esančius kiemo konteinerius. O apie rūšiavimui skirtus konteinerius apskritai nėra ką kalbėti. Iki jų pėdinti - apie 10 minučių. Čia turiu pasakyti „ačiū“ mano šuniui, nes eidama su juo pasivaikščioti nueidavau ir iki tų konteinerių. Priešingu atveju, abejoju, ar nebūčiau patingėjusi. Pastebėjau, kad rūšiuojant šiukšles nešti teko rečiau, mat jos pasiskirsto per kelis kibirus, bet jau kai nešt tai nešt - kelis maišus iš karto. Šiek tiek bijojau nešti į kitiems namams priklausančius konteinerius, juk ten gyvenantys ir moka už šiukšlių išvežimą. Visai nenorėjau būti aprėkta.
Dėl paties rūšiavimo: pilniausia vis būdavo plastiko ir metalo dėžė. Metalo joje labai mažai: gal skardinė nuo alyvuogių ir koks užsukamas vyno dangtelis, o plastikinių pakuočių - galybė. Anksčiau nepastebėdavau, kiek to plastiko aplink. Užtat stiklo vos keli indeliai - aliejus, majonezas. Ir su jais viskas aišku – kur ir kaip mesti. Alaus buteliai keliauja į stiklo supirkimo punktus, o didesni stiklainiukai - į spintelę kitų metų uogienėms. Elektronikos atliekų per visą eksperimento laiką nepasitaikė. Tiesą sakant, net nelabai įsivaizduoju, kokios jos būna. Jei tai elementai, tai mūsų šeimoje naudojami įkraunami.
Užtat turėjau progą patikrinti savo žinias apie popierių. Ir sužinojau naujienų. Pirmiausia - ne viskas yra popierius, kas atrodo. Dar tai, kad nešvarus popierius nėra perdirbamas. Vadinasi, jei išvaliau popieriumi keptuvę, jis keliauja į bendrą kibirą, nes nėra tinkamas perdirbti. Šio eksperimento pradžioje panaudotas vienkartines vaiko sauskelnes mesdavau į bendrą kibirą, nes nesupratau, ar tai popierius, ar plastikas, ar dar kokia bala. Bet – eureka! Visai nesvarbu iš ko jos, svarbiausia, kad jos su visu savo turiniu jau nebetinkamos perdirbti, taigi taip pat keliauja į bendrą kibirą. Laimei, jos yra ekologiškos ir lengviau bei greitai suyrančios.
Vis dėlto toliau rūšiuoti neplanuoju. Kiek šnekėjau su įvairiais žmonėmis, daug kas tikina, kad rūšiuoti - nesąmonė, nes šiukšliavežiai viską sumeta į vieną krūvą ir sumaišo. Tai išgirdus apėmė kažkokia neviltis ir nusviro rankos. Tai tiek tos rūšiavimo naudos.
Pirmasis eksperimento įrašas: Rūšiuotojos dienoraštis. Pirmas kartas sukelia priklausomybę
Antrasis eksperimento įrašas: Rūšiuotojo dienoraštis: aš ne koks vegetaras - kodėl turėčiau rūšiuoti?
