Kokia nauda iš to rūšiavimo? Kur ką mesti? Kokie turi būti pirmieji žingsniai? Tai tik dalis klausimų, kurie kyla mąstantiems, ar jau laikas pradėti rūšiuoti atliekas ar ne. GRYNAS.lt ėmėsi naujo eksperimento ir surado tris savanorius, kuriuos įtikino imtis atliekų rūšiavimo namuose. Visi savanoriai niekada nebuvo to darę, tad jų pirma patirtis yra neįkainojama vertybė neapsisprendžiantiems.
Kornelijaus įspūdžiai ir mintys po eksperimento:
"Atliekų rūšiavimas" - tai tema, kurios vengiu naujienų portaluose ir perjungiu kanalą, jei išgirstu šią frazę TV ekrane. Nerūšiuoju ir tuo didžiuojuosi - taip galėjau apibūdinti save iki tos lemtingos dienos, kai GRYNAS.lt įkalbėjo mane pabandyti.
Rūšiavimas, kaip ir visa ekologija, Lietuvoje staiga tapo mados reikalu. Mados, kvepiančios apsimestiniu miesčioniškumu, gero atlyginimo bei pižonišku gero skonio demonstravimu ir... supermamomis.
Jei rytais geri kavą "Coffe inn'e", vakarais kultūros ragauji "In vino", gyveni lofte, turi pirštines iš "Daiktų viešbučio", klausaisi patefono, dėvi senelio kelnes, vairuoji "Vespą", nežiūri TV, nors žinai visas žvaigždžių naujienas - esi potencialus rūšiuotojas. Tavo minimalistinio stiliaus namuose ant betono grindų, tikriausiai, stovi šeši kibirai šiukšlėms, į kuriuos pedantiškai dėlioji atliekas, kurios lieka po itin saikingo vartojimo.
Kodėl turėčiau rūšiuoti? Juk aš ne koks vegetaras. Ir ne loftininkas. Nesu ir supermama, kuri pusę dienos praleidžia parduotuvėje, skaitydama etikečių sudėtį, o kitą pusę - virdama ekologišką vakarienę mediniais žaislais besidžiaugiantiems vaikams.
Nesinaudoju "Facebooku", kuriame galėčiau paskelbti apie šešiuose atliekų kibiruose sukritusius gero savaitgalio laimikius. O svarbiausia - gyvenu sovietinio tipo daugiabutyje, kuriame vis dar puikiai funkcionuoja šiukšlių išmetimo vamzdis. Kas gali būti maloniau už šio vamzdžio "dugne" dūžtančio litrinio uogienės indelio garsą? Tik trilitrinio indo dužimo garsas!
Kai šaltą, snieguotą vakarą naujosios mados atstovai neša savo kartotines dėžutes ir supresuotus bambalius į apsnigtus, nemaloniai nuo namų nutolusius konteinerius, aš, vienais "Crocsais" išsliuogiu į laiptinę, sugrūdu į vamzdį neįtikėtino dydžio nereikalingus objektus ir ramiai einu namo pratęsti vartojimo fiestos. Kodėl turėčiau daryti kitaip?
Prisipažinsiu, mane tikrai nustebino GRYNAS.lt komandos pasiūlymas dalyvauti eksperimente. Po klausimo "ar tikrai to norite?" ir patikinimo, kad mano tekstas nebus cenzūruojamas, nusprendžiau - savaitė - per mažai, kad tai taptų įpročiu, o po jos galėsiu drąsiai visiems liūdyti: "Bandžiau. Nepatiko. Nekartosiu".
Kibirų nepirkau. Jei jau rūšiuoju, tai - viskas sąžiningai. "Maximoje" parinkau tinkamo dydžio kartotinių dėžių, užgriozdinau jomis savo virtuvę ir perrinkau jau savaitę stovinčias šiukšles kibire.
Namuose praleidžiu labai mažai laiko, todėl, maniau sau, kad per savaitę sukaupiu du plastikinius pirkinių maišelius atliekų. Žinoma, jei tuo metu nesilankau parduotuvėje ir nedarau masinio nereikalingų prekių pirkimo.
Jau pirmą dieną supratau, kad rūšiavimas - reikalas rimtas ir tam reikia žinių. Teko skaityti. Ieškoti internete, kuriame nieko labai doro neradau. Supratau, kad baterijas reikia nešti į degalinę ar "Senukus", senus vaistus - į vaistinę (reikėjo nufotografuoti vaistininkės veido išraišką, kai daviau jai jau vartoti netinkamų tablečių nuo skausmo). Kalėdų eglutę - pasodinti, o jei ji plastmasinė - nešti į rūsį ir kantriai laukti kitų Kalėdų.
Vis dėlto, kai kas man liko neaišku.
Pateikiu sąrašą daiktų, kurių mes, kartu su internetu, nemokėjome išrūšiuoti:
- maisto dėžutės iš kartono ir plastmasės. (pvz. "Statoil" sumuštinių dėžutės, kurių viena pusė kartoninė, kita - plastikinė),
- panaudoti vatos ritinėliai veidui valyti (neklauskit, kam jie man reikalingi),
- seni marškiniai,
- putplasčio lėkštutė, kurioje buvo žalia jautiena,
- riebaluotas plastiko maišelis, kuriame taip pat buvo žalia jautiena,
- drėgnas, neriebus plastiko maišelis, kuriame buvo šlapios daržovės,
- šampūno ir kitų kosmetikos priemonių plastikiniai buteliukai,
- kitos kosmetikos pakuotės (pvz. plastmasinė dėžutė nuo kremo),
- blizgus metalinis "popierius", kurio apjuostas putojančio vyno butelio viršus.
Po savaitės turėjau pilnas dėžes plastikinių ir popierinių atliekų, šiek tiek metalo, kurį vėliau supyliau į plastiko dėžę ir, žinoma, pilnutėlę dėžę stiklo taros. Per tą laiką pririnkau du pilnus plastikinius pirkinių maišelius buitinių atliekų, taigi, jei visas išrūšiuotas šiukšles būčiau supylęs į vieną, būčiau turėjęs penkis maišus atliekų. Pasirodo, šiukšlinu tris kartus daugiau, nei maniau prieš tai, o rūšiuodamas į sąvartyną atiduodu dvigubai mažiau šiukšlių.
Preliminariais mano skaičiavimais, per metus, rūšiuodamas atliekas, perdirbti atiduočiau per 150 plastikinių maišelių atliekų. Sprendžiant iš vienos savaitės šiukšlių kiekio mano virtuvėje, tai visai nemenkas indėlis į šiukšlių piliakalnių statybas.
Kitas etapas - balasto atsikratymas. Teko autis batus, vyniotis šaliką ir keliauti ieškoti specialių konteinerių. Plastikui ir popieriui sugaišau 6 min. pirmyn ir atgal. Pasirodo, jie nuo mano namų nutolę kelis šimtus metrų. Sunkiau buvo atsikratant stiklo tara. Jai skirtų konteinerių neradau, todėl atidaviau prie parduotuvės šmirinėjančiam benamiui. Šis pažadėjo atiduoti perdirbti. Tam sugaišau pusvalandį, nes parduotuvė nuo mano namo yra gana toli - teko važiuoti mašina. Čia pat vaistininkei įteikiau pasenusius analgetikus, o pakeliui namo užsukau į degalinę atiduoti baterijų. Čia jų niekas nenorėjo priimti. Degalinės darbuotojas paaiškino, kad jų degalinė skirta "ne tokiam aukštam socialiniam sluoksniui" ir patarė vykti pas populiaresnių tinklų atstovus. Ten palikau baterijas.
Taigi savaitę kauptų šiukšlių atsikratymui sugaišau 40 min. Automobiliu nuvažiavau apie 6 kilometrus. Manau, kad viską žinodamas kitą kartą galėčiau visa tai padaryti dvigubai efektyviau.
Nors atliekų rūšiavimas kainuoja, jau antrą eksperimento dieną susimąsčiau, ką perku ir kiek vartoju. Nesąmoningai pradėjau rinktis mažiau fasuotus, vadinasi, šviežesnius produktus. Dar po keleto dienų pastebėjau, kad parduotuvėje be jokių didelių valios pastangų perku tik tai, kas gyvybiškai reikalinga. Jokių pasiteisinimų "vis tiek kada nors pravers" arba "o, gera nuolaida, reikia įsimest kelis". Neskaičiavau, bet, manau, kad degalams, kuriuos sudeginau šiukšlėms išvežti, tikrai sutaupiau. Gal po mėnesio eisiu pėsčias? Nežinau.
Žinau, kad nepirksiu "Vespos" ir pirštinių iš "Daiktų viešbučio", nepiktnaudžiausiu kava išsinešti ir neieškosiu draugų "In vino". Bet rūšiuoti dar pabandysiu. Tik niekam nesakykit...
