Normalu, jog laikomės atokiai ir žiūrime įtariai į tai, kas mums yra visiškai nauja. Todėl suraukti antakiai, gūžčiojimas pečiais arba sukiojimas pirštu ties smilkiniu kam nors užsiminus apie žaliavalgystę yra suvokiama reakcija. Blogiau, kai viskas tuo ir pasibaigia. Tad neskubėkim teisti – susipažinkim.
Kas tai yra?
Žaliavalgystė – mitybos būdas, kai žalias, termiškai neapdorotas ir dažniausiai organiškas maistas sudaro didžiąją dalį raciono dalį. Pradedantieji žaliavalgiai savo žaliavalgystės lygį mėgsta nusakyti procentais, mat tokių, kurie vartoja išimtinai (100 proc.) tik žalią, gyvą maistą, kol kas yra nedaug. Dažniausiai žaliavalgiai nevartoja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų. Žaliavalgystės griebiamasi ligoms prispaudus, kiti ją išbando smalsumo vedami ar įkvėpti kitų pavyzdžio.
Gyvybės eliksyras
Bernardui; LaPallo'ui rugpjūčio mėnesį sukako 109 metai, tačiau jam amžius – tik skaičiukas. Vyras rašo knygas, dalija interviu, dalyvauja seminaruose, daug juda ir ... svajoja atidaryti savo restoraną. Bernardo oda - spindinti ir lygi, akys dega gyvybe, o protas - šviesus ir aiškus. Didžiąją dalį jo raciono dalį sudaro gyvas, žalias maistas, o žaliavalgiauti jis pradėjo jaunystėje, kai dar niekas plačiai apie tai nekalbėjo.
Tuo metu keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė Mimi Kirk kiekvieną dieną pradeda žaliuoju kokteiliu, į kurio sudėtį įeina įvairios lapiniės daržoviės ir vaisiai. Nuo 30-ties ji nebevartoja gyvūninės kilmės maisto, o išbandžiusi žaliąją dietą netruko ja užkrėsti ir visą šeimą. Būdama 70 metų, Mimi laimėjo PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija) rengiamą grožio konkursą, o šiemet gegužę ji pristatys savo naująją knygą. Mimi sako, jog jaučiasi tokia sveika ir energinga, lyg būtų būdama dvidešimtmetė. Daugybė žmonių kasdien jai rašo laiškus, norėdami suprasti tokios geros savijautos priežastis ir galbūt šį bei tą prisitaikyti ir sau.
Plinta ir į lietuvių namus
Žaliavalgystė lėtai atkeliauja ir į lietuvių namus. Apie ją jau užsimenama interneto portaluose, diskutuojama forumuose, patyrimais dalijamasi dienoraščiuose. Žmonės buriasi į grupes - juk einant nauju keliu smagu sutikti bendraminčių, drąsiau keliauti. Net restoranėlis Vilniuje atidarytas. Sakote: „Ai, tai tik dar viena mada. Pažais ir praeis!“ Išties, rodos, jog tai tik dar viena neaiški naujovė, neaišku kieno ir kada sugalvota bei paleista į pasaulį daugintis. Tačiau, geriau pagalvoję, atrandame, jog tai ne naujas, o itin senas mitybos būdas, nes žmonės savo maistą ėmė gaminti tik susidraugavę su ugnimi. O iki tol? Sakysite: „Tai negi vėl turime grįžti į beždžionių laikus?“ Bet palaukite, juk beždžionės, užkūrusios ugnį, staiga žmonėmis nevirto. Galima tik spėlioti, kodėl žmonės ėmė kepti savo maistą. Ar gyvenimo sąlygoms tapus atšiauresnėms, o gal dėl atsitiktinumo?
Užuominos raštuose
Ieško atsakymų
Tikėjimo ir istorijos temos visada painios, bet to negalėtume pasakyti apie mokslinių tyrimų duomenis ir paprasčiausią logiką. Italų natūropatas, gydytojas Giuseppe'as Coccas norėjo būti matematiku arba inžinieriumi, tačiau paklusęs tėvų valiai tapo diplomuotu medicinos ir chirurgijos specialistu. Greitai nusivylęs oficialiosios medicinos gydymo metodais ir požiūriu į ligas, savo profesinę karjerą pasuko kiek kitokiu keliu. Šiandien jis ne tik sėkmingai gydo ligonius, bet ir nuolat bendrauja su sveikaisiais, jiems aiškindamas, kaip reikia gyventi norint nesirgti. Gydytojas kelia klausimą, kokia mityba žmogui turėtų būti normali. Kokia yra žmonijos mitybos istorija? Juk dažniausiai galvojama apie tai, ką valgė mūsų seneliai, proseneliai ir proproseneliai, ir apie tai, kaip maitinomės prieš 200 ar 300 metų. O, kas buvo prieš tūkstančius ir milijonus metų? Ar vėliau, keičiantis valgymo įpročiams, keitėsi ir virškinimo aparatas? Ar mūsų organizmas yra pritaikytas pasisavinti tokį maistą, kokį vartojame šiandien? Pažvelkime trumpai į tai, ką sako mūsų kūnas.
Ar galime valgyti viską?
G. Coccas pateikia amerikiečių dietologo Sylversterio Grahamo mintį, jog kiekvieno gyvūno fizinės išorinės savybės lemia prisitaikymą valgyti tik tam tikros rūšies maistą. Tuoj pat jis kelia klausimą, ar karvė gali būti pelių valgytoja, o liūtas ėsti savanos žolę? Ne, negali, nes dėl savo dantų struktūros paprasčiausiai nesugeba tokio maisto pasiimti. O kokį maistą galėtų pasiekti žmogus, jei staiga netektų visų savo sukurtų įrankių? G. Coccas teigia, jog jei išorinės savybės neleidžia pasiekti tam tikros rūšies maisto, vadinasi, ir vidinis virškinimo aparatas turi sunkumų su juo susidoroti. Visiems gerai žinomas gyvūnų skirstymas į žolėdžius, mėsėdžius ir visaėdžius, bei teiginys, kad jų virškinamieji aparatai skirtingi, G.Cocca'ui atrodo kiek klaidingas. Anot jo, visų jų virškinimo sistemos yra labai panašios: „Visi turi burną, stemplę, skrandį (vieną arba du), ilgesnį ar trumpesnį žarnyną, kepenis, kasą, t. y. iš esmės virškinamojo aparato struktūra yra ta pati. O kas tada keičiasi? Proporcijos, pvz., mėsėdžių skrandžio rūgštingumas aukštesnis, o žolėdžių žarnynas ilgesnis ir t. t. Kokia gi išvada? Ogi ta, kad visi gyvūnai gali virškinti viską, tačiau kuo labiau nutolstama nuo to, kokį maistą virškinimo sistema yra prisitaikiusi apdoroti, tuo labiau organizmas „streikuoja“. Taigi mūsų maistas, pagal tai, ką iš tiesų, kaip rūšis, gebame pasiimti ir tinkamai perdirbti, yra vienoks, tačiau galime susidoroti ir su mums nepriklausančiu maistu, tik sumokėti už tai turime sveikata.
Gamta pasirūpina viskuo
Žmonės, valgantys gyvūninės kilmės produktus, ir jų nevartojantieji, dažnai ginčijasi dėl pastariesiems gresiančio baltymų trūkumo. G. Coccas aiškinimą pradeda klausimu: „Ar mėsoje yra baltymų? Taip, yra. Kaip manote, kiek jų yra 100 gramų mėsos? Daugelis nežino, bet pabandykite įsivaizduoti. Ogi apie 20 gramų. Ar yra baltymų duonoje? Jų taip pat yra - 10 gramų. Tai reiškia, jog 200 gramų duonos yra tiek pat baltymų, kaip ir 100 gramų mėsos. O daržovėse? Pavyzdžiui, bulvėse yra 2 gramai baltymų. Vaisiuose – kiek? Šiek tiek mažiau nei gramas. Motinos pienas. Kiek jis turi baltymų? Pirmasis mūsų visų maistas, kuris per kelis mėnesius padvigubina kūdikio svorį, iš pradžių turi 2,5–2 gramus baltymų, o kiek vėliau, kai vaikas tampa jau trigubai didesnis, baltymų sumažėja iki 1,5–1,2 gramo, t. y. šiek tiek daugiau, nei jų yra vaisiuose“.
Rodos, pati gamta mus paruošia pereiti prie mums, kaip rūšiai, tinkamo maisto. Tik kad mes jos tiesiog nepaisome. G. Coccas tęsia: „Su kuo lyginame, kai teigiame, jog veganiškoje dietoje (kai nevartojamai nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktai bei kiaušiniai) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais. Bet ar ne keista lyginti, kai žiurkės piene baltymų yra apie 8–10 gramų, o žmogaus piene jų dalis svyruoja nuo 2,5 iki 1,2 gramo?“
Iškalbinga organizmo reakcija
Mėsa, pienas, duona, vaisiai ir daržovės. Skirtumas yra ne tik tarp jų, bet ir tarp virto bei žalio maisto. Įdomus klausimas:, ar mūsų organizmas, be skonio skirtumo, supranta, ar mes suvalgėme keptą ar žalią obuolį? Jei supranta, tai kaip reaguoja? Į šiuos klausimus mums atsako šveicarų daktaro Paulo Kouchakoffo atliktas eksperimentas. Jis nustatė, jog kaskart valgant maistą, kuris buvo apdorotas aukštesnėje nei 50ºC temperatūroje, organizme padidėja baltųjų kraujo kūnelių kiekis. Tai vadinama maistine leukocitoze. Leukocitų kiekis, suvalgius to paties, tik termiškai neapdoroto, žalio produkto, išlieka nepakitęs. Taigi suvalgius virto maisto įsijungia organizmo imuninė sistema. Vadinasi, kūnas reaguoja kaip į pavojų. Nors ir būdamas labai stiprus, ilgainiui jis pradeda silpti, o mus pradeda pulti ligos.
Reikėtų paminėti dar ir tai, jog mūsų organizmas, virškindamas suvalgytą maistą, jame esančias maistines medžiagas (baltymus, riebalus, angliavandenius ir t. t.) suskaido. Pavyzdžiui, baltymai suskaidomi į aminorūgštis. Įdomu, kad vaisiuose ir daržovėse aminorūgščių jau yra - tai lyg iš anksto suskaidyti baltymai. Taigi organizmui nereikia papildomai dirbti norint juos pasisavinti, o mes, net ir gausiai suvalgę žalių vaisių ar daržovių, jaučiamės lengvi ir energingi.
Kalbat apie žaliavalgystę ir mūsų organizmą, dar vienas dėmesio vertas elementas – enzimai. Tai medžiagos, būtinos virškinimui ir ląstelių „remontui“. Jų yra mūsų organizme ir augaliniame maiste. Jei augalinį maistą apdorojame aukštesnėje nei 45ºC temperatūroje, enzimai žūva, o mes virškindami turime panaudoti savuosius ir „taip mes apiplėšiame“ savo organizmą, o mūsų ląstelės greičiau yra.
Žaliavalgiai atletai griauna mitus
Pereiti prie vien tik termiškai neapdoroto maisto vartojimo nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą. Pasaulyje dienos šviesą išvysta vis daugiau ir daugiau įspūdingų žaliojo maisto receptų knygų, į kurias žvelgiant sunku patikėti, jog visa tai pagaminta pačiu paprasčiausiu būdu. Tačiau užtenka vieną kartą pabandyti, kad suvoktume, kaip lengvai gali būti sugriaunami mūsų pačių susikurti mitai.
Skubu jus padrąsinti, jog energijos tikrai nepritrūks, atvirkščiai, nustebsite, o kur gi ji buvo iki šiol. Tai galėtų patvirtinti daugelis žaliavalgių, kurių gretose yra ir pasaulinio lygio atletų. Vienas iš jų – Timas Van Ordenas. Nuo 1998 metų jis atsisakė viso gyvūninės kilmės maisto, o nuo 2004-ųjų, norėdamas pagerinti sveikatą, perėjo prie žaliavalgystės. Šiandien jam 43 metai, bet jis vis dar karaliauja gausybės maratonų lentelių viršūnėse.
34 metų Stefania Licari - gydytoja, dirbanti Londone. Jau ketverius metus ji yra žaliavalgė. Būdama tik mėgėja, neprofesionalė, daugelio nuostabai, ji sugebėjo įveikėti itin sudėtingą, 200 kilometrų ilgio ultramaratono trąsą per Brazilijos džiungles. Ne šiaip sau įveikė, bet užėmė trečiąją vietą moterų grupėje. Stefania nenustygsta vietoje, ji nuolat ieško, kur dar būtų galima išbandyti savo kūno galimybes. Besidomintieji ras ne vieną panašią istoriją. Informacijos yra daug ir įvairios, o prieš leidžiantis į eksperimentus būtina kuo daugiau sužinoti. Svarbiausia - į nieką nepulti stačia galva. Šiame straipsnyje aptariamas dar vienas požiūris į pasaulį, o rinkitės jūs, kaip į tai reaguoti.
