Prasidėjęs kalendorinis pavasaris primena: pats laikas pradėti rinkti naudingas žoleles, kurios dažnai laikomos tik piktžolėmis, augančiomis daržuose, soduose, miškuose, laukuose ar vandens telkinių pakraščiuose.

Kokias vaistažoles verta rinkti artimiausiu metu ir kaip tai daryti nekenkiant gamtai ir patiems augalams, pasakoja Šiaulių universiteto Botanikos sodo jaunesnioji mokslo darbuotoja Rimanta Vainorienė ir gėlininkystės specialistė Aldona Grišaitė.

Kaip rinkti žoles nedarant žalos gamtai?

Renkant vitaminingąsias ir vaistingąsias žoles būtina atsižvelgti į paros laiką ir oro sąlygas. Sultingų augalų lapų, žiedų negalima rinkti po lietaus ar anksti ryte, o augalų antžemines dalis geriausia rinkti giedrą dieną po pietų.

Dažnai žolelės renkamos rankomis, tačiau kad jų nepažeistumėte, privalu turėti reikiamus įrankius: kastuvus, sodo peilius, žirkles.

Renkant reikia stengtis kuo mažiau žaloti augalus, nenurinkti visų augalų. Kasant požemines augalo dalis, reikia nuvalyti smulkias šakneles ir palikti jas augalo augimvietėje. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti tik tų augalų, kurių visos dalys gerai išsivysčiusios.

Nuo medžių ar jų šakų vaistinę žaliavą reikia rinkti atsargiai, jų nežalojant. Nupjaunamos medžių šakelės, surišamos ir džiovinamos vėsioje vietoje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Išdžiuvę pumpurai nuskinami nuo šakučių ir išvalomi. Skinti pumpurus ir lupti žievę galima tik miško kirtimo vietose nuo nupjautų medžių ar krūmų. Pušų renkami tik šoniniai pumpurai, kad galėtų augti ūgliai.

Skinama iki 60 proc. visiškai užaugusių augalų lapų žydėjimo ir vaisių brendimo pradžioje. Surinktas augalo dalis būtina greitai ir kokybiškai išdžiovinti, nes džiovinimo tikslas yra konservuoti augalinę žaliavą, t. y. pašalinti vandenį ir sustabdyti fermentų veiklą. Tik tada augalinė žaliava bus kokybiška.

Lapus, žiedus, žolę būtina džiovinti pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Augalinė medžiaga laikoma išdžiuvusi, kai stiebai, žievė, šaknys ir šakniastiebiai lenkiant lūžta traškėdami, lapai ir žiedai lengvai susitrina į miltelius. Kokybiška žaliava turi jai būdingą spalvą, kvapą, neturi pašalinio kvapo ir priemaišų.

Pavasarį renkamos žolės

Paprastoji kiaulpienė

LEAD Technologies Inc. V1.01

Ji labai vertinama įvairių šalių liaudies medicinoje, vadinama net gyvybės eliksyru. Kiaulpienė gerina medžiagų apykaitą, valo ir stiprina organizmą, yra turtinga antioksidantų. Visos jos dalys yra valgomos. Kiaulpienių šaknys kasamos pavasarį arba rudenį, nuvalomos, pašalinami lapai, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai. Jos vytinamos, kol perpjovus nebeteka pieno sultys, o paskui džiovinamos pavėsyje ar gerai vėdinamoje patalpoje. Šaknyse yra karčiųjų glikozidų, dervų, inulino, sacharidų, vitamino C, karotinoidų, flavonoidų, organinių rūgščių.

Jauni lapeliai gali būti vartojami kaip įprastos salotos, jais gardinami mėsos, žuvies patiekalai. Iš kiaulpienių verdamos sriubos, gaminami įdarai. Kad lapai nebūtų kartūs, prieš vartojant juos reikia nuplauti ir pusvalandį palaikyti sūdytame šaltame vandenyje.

Galima pasigaminti ir kiaulpienių kavos. Kavai kiaulpienių šaknis reikia rauti anksti pavasarį, kai tik pradeda augti pirmieji lapeliai. Šaknis reikia švariai nuplauti, palaukti, kol nudžius, supjaustyti ir džiovinti orkaitėje (40 laipsnių temperatūroje). Prieš vartojimą galima lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Gautus miltelius reikia užplikyti verdančiu vandeniu ir turėsite puikų gėrimą, kuris suteiks daugiau žvalumo nei kavos pupelių kava.

Pavasarį užmiestyje patariama prisirinkti kiaulpienių žiedų ir užšaldyti šaldiklyje. Rudenį ar žiemą retkarčiais virškinimui pagerinti galėsite paskanauti užplikytų šaldytų kiaulpienių žiedų arbatos. Iš žiedų taip pat gaminamas pienių medus ir naminis pienių vynas.

Daržinė žliūgė


Tai smulki, įkyri daržų piktžolė. Tačiau ji yra pirmoji valgoma vaistingoji žaluma, kurios galima pasirinkti vos nutirpus sniegui. Joje yra vitaminų E ir C, saponinų, karotino, kalio ir chloro druskų. Tai tikras špinato pakaitalas. Maistui tinka visas augalas. Ja galima paskaninti salotas, sriubas, troškinius.

Liaudies medicinoje šutinta žliūgė dedama ant skaudamų vietų sergant radikulitu, reumatizmu, susimušus ar pasitempus raiščius. Žliūgės žolės sultys naudojamos esant vidiniam kraujoplūdžiui, kankinant hemorojui, išsivysčius avitaminozei ar sergant diabetine katarakta.

Paprastoji garšva


Taip pat daržų piktžolė, tačiau puikus vitaminų šaltinis ankstyvą pavasarį. Šiame augale daug vitamino C, mineralinių medžiagų, baltymų, eterinių aliejų.

Nuo senų laikų garšva buvo vertinama dėl maistinių ir vaistinių savybių, seniau liaudies medicinoje buvo vartojama podagrai gydyti, daug jų buvo auginama vienuolynų soduose. Rinkti jaunus garšvos lapelius galima nuo ankstyvo pavasario. Žalius lapelius galima dėti į salotas, troškinius. Garšvos lapelių sriuba skoniu primena kopūstų sriubą.

Didžioji dilgėlė


Vienas naudingiausių laukinių augalų. Liaudies medicinoje nuo seno žinoma kaip vaistinis augalas. Tačiau tai ne tik vaistas, bet ir maistas. Šviežiose dilgėlėse yra daug mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies), organinių rūgščių, vitaminų (C, K, B, E). Ji labai vertinga (savo verte prilygsta ankštinėms daržovėms), gero skonio, lengvai paruošiama. Gerina bendrą savijautą, ypač tinka nusilpusiam po žiemos organizmui stiprinti.

Geriausia dilgėles skinti, kai stiebeliai dar jauni – 10–15 cm. Jas reikia gerai nuplauti, nuplikyti verdančiu vandeniu ir susmulkinti. Gauta žalia masė naudojama maistui gaminti. Vertingiausi yra jaunų dilgėlių lapeliai, surinkti pavasarį. Iš jų verdamos sriubos, arbatos, spaudžiamos sultys, jų dedama į salotas. Dilgėlių užpilai ir ekstraktai naudojami ir kosmetikoje – plaukams stiprinti, pleiskanojimui mažinti.

Antroje straipsnio dalyje GRYNAS.lt supažindins, kuo naudingi gali būti pavasarį renkami medžių pumpurai ir jų žievė.