Karštas, tačiau malonus garas, nenusakomus aromatus skleidžiančios ąžuolo ir beržo vantos, tylūs šnibždesiai ir įkaitusių akmenų kalbėjimas – jautiesi patekęs lyg į kitą erdvę ir visai kitokią pirtį. Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse pastatytoje Dvaro pirtyje jos bičiuliai siekia visus norinčiuosius išmokyti tikros pirties paslapčių ir kultūros.
„Lietuviai nuo amžių pirtyje ne tik patys prausdavosi, bet ir susitikdavo su kaimynais, kaip aukščiausios pagarbos ženklą pasiūlydavo išsimaudyti svečiams. Dabar pirtis tampa
ir bendravimo, kurio taip trūksta šiuolaikinėje visuomenėje, vieta“, – pasakoja pirtininkas Jonas Kariniauskas ir Valdas Rimavičius.
Geros pirties principai
Tikras pirtininkas greitai gali išvardyti visus geros pirties principus. Tai – krosnies gerumas, plautų patogumas, vandens šaltiniai, šviežias oras, saugi aplinka, natūralios pirties medžiagos, priepirčio patogumas, aplinkos švarumas, pirties dalyvių tikslai ir nuotaika.
„Sveikos pirties principai yra plati sąvoka, apimanti sveikus žmogaus poreikius. Tikras pirtininkas nori gerai išprakaituoti, nutrinti nešvarumus ir seną odą nuo kūno, pakvėpuoti karštu ir drėgnu oru,
pasivanoti vantomis, sušildyti papildomai sąnarius, raumenis, juosmenį, kojas, pečių juostą, patirti kontrastines vandens procedūras, kurios tiesiog yra būtinos dėl labai daugelio priežasčių, atsipalaiduoti ir fiziškai, ir morališkai. Juk ne veltui sakoma: po pirties taip gera, taip lengva“, – seną posakį primena V. Rimavičius.
Pasak jo, pirtis gali būti suręsta iš įvairių medžiagų, tik svarbu, kad jos būtų natūralios. Aišku, geriausios – medinės pirtys. „Jos šiltos ir kvapnios, žinoma, jeigu sienojai kokiais cheminiais tepalais nenutepti. Kad ir koks originalus pirties statinys būtų, svarbiausia – gera krosnis, vanduo ir vantos“, – pabrėžia J. Kariniauskas.
Kokia krosnis geriausia?
Kuo pirtis paprastesnė, tuo ji geresnė. Išbandykite gerą dūminę pirtį ir suprasite skirtumą. Labai gera krosnis yra ta, kurioje ugnis „eina“ per akmenis. Akmenų kaitinimas elektra ar per metalą irgi
duoda gero garo, bet jis vis tiek neprilygsta tam garui, kuris „gimsta“ susijungus visoms stichijoms – ugniai, orui, vandeniui ir žemei.
Paprastai greito garo mėgėjai renkasi saugesnes metalines ar elektrines pirties krosnis, o neskubantieji ir norintieji pasilepinti ypač geru garu – krosnis, įrengtas principu „ugnis per akmenis“.
Garo tirštumas priklauso nuo malkų. Iš akmenų sukrauta krosnis perima malkų kvapą. Šią krosnį reikia kūrenti sausomis malkomis, nes „šlapi“ dūmai limpa prie krosnies akmenų ir graužia akis...
Pirties iškūrenimo trukmė priklauso nuo krosnies konstrukcijos, akmenų kiekio bei metų laiko.
Alkoholio dvaro pirties bičiuliai beveik nevartoja, tarp užėjimų į pirtį reikia atsigerti – tinka arbata, sultys, vanduo. Pamynus sveikos pirties principus, galima sulaukti ir nelaimės, perspėja pirties bičiuliai.
Vanoti – tai ne mušti
Deja, daugelis iš mūsų nežino, kaip tinkamai paruošti vanojimosi vietą ir kaip vanotis. „Žmogus turi norėti, kad jį vanotų, kitaip – nieko nebus. Jeigu ėmėtės vanojimo, tai pirmiausia leiskite žmogui
patogiai ir saugiai atsigulti, įgykite jo pasitikėjimą. Iš pradžių nevanokite, o tik garo srovėmis sušildykite kūną. Maloni vanojimo pradžia – šilti kompresai ant kojų, blauzdų, sėdmenų, stuburo ir pečių juostos. Negalima iš karto smarkiai vanoti, viskas turi būti daroma palengvėle, „augančiu principu“, lyg 45 laipsnių kampu kylančia kreive. Vanojimas – ne mušimas, bet vantų šokis“, – filosofuoja J. Kariniauskas.
Pirties bičiuliai visuomet pasirūpina vanojamojo galva – ji turi būti saugi ir vėsi. „Geriausia galvą
uždengti šalta vanta ar net keliomis. Dažnai žmonės ir nenori vanotis, nes pirtyje karšta, o galva nevėsinama“, – pataria pašnekovas.
Jeigu žmogus, kurį vanojate, labai įsitempęs, ant plautų perliekite jį šaltu vandeniu. Tokia procedūra atpalaiduoja. „Vanojama ir nugara, ir priekis. Pradedame vanoti nuo nugaros, paskui vanojamąjį guldome ant nugaros ir užbaigiame vėl nugara, tik vanojame jau smarkiau ir su daugiau karštesnio garo“, – vardija pirtininkas.
Labai svarbu po išvanojimo gerai atsivėsinti - pasinerti į vandenį arba nuo galvos iki kojų apsipilti vandeniu iš kibiro ar kubiliuko. Klysta tie, kurie saugo plaukus ir vengia sušlapinti galvą. Tuomet iškyla grėsmė persikaitinit, dėl ko po pirties žmogus gali skųstis galvos skausmu.
Apsiliejęs šaltu vandeniu, žmogus būtinai turėtų ramiai kelias minutes užsimerkęs pagulėti ir visiškai nekalbėti. „Tuo metu širdis visu pajėgumu perpumpuoja kraują iki tolimiausių ląstelių, maloniai svaigsta galva. Patikėkit, tai tarsi gimimas iš naujo“, – tikina pirtininkas.
Vasarą pasiruoškite vantų
Lietuvoje populiarios ąžuolo, beržo, liepos, klevo, kadagio, ievos, šermukšnio ir kitų medžių vantos. Rišamos ir žolių vantos. Visi augalai karštame pirties gare paskleidžia savo aromatą, todėl juos galime naudoti pagal pomėgį ar gydomąjį poreikį.
Ąžuolas valo riebią odą, turi uždegimus mažinančių savybių, beržas gerina kvėpavimą, mažina raumenų skausmus, liepa balina odą, gerina prakaitavimą, be to, puikiai padeda peršalus.
Pirtyje svarbu gerai išprakaituoti, sušilti kojas ir pajusti vėl gerai veikiantį vidinį „radiatorių“. Pirties bičiulius, besimėgaujančius dvaro pirtimi, vienija meilė pirčiai ir karštam garui.
Po pirties jautiesi lyg naujai gimęs: galva švari, mintys aiškios, apninka lengvas, tačiau malonus nuovargis. Po kelių kartų apsilankymo Dvaro pirtyje, rodos, pradeda keistis pasaulėžiūra, o amžinas šiuolaikinio gyvenimo palydovas stresas kažkur prapuola.
Dvaro pirties taisyklės – su jomis privalo susipažinti kiekvienas pirties lankytojas.
1.Trys varpo dūžiai kviečia užeiti į garinę.
2. Į garinę užeiname visi drauge, šlepetes palikę priepirtyje. Jei pageidaujame, ant plauto sėdamės pasitiesę savo patiesalą.
3. Pirties vyksmui vadovauja pirtininkas su padėjėjais. Tik jie pila vandenį ant akmenų. Garinėje pagarbiai laikomės tylos.
4. Iš garinės išeiti galima bet kada, išskyrus momentą, kai joje pasklinda šviežias garas. Sugrįžti galima tik kitu bendru užėjimu.
5. Vantas nupilame vandeniu ir šiukštu neplauname bendrame kubile, o vandens temperatūrą kubiluose pasitikriname patys.
6. Išėję iš garinės kūną būtinai prisidengiame rankšluosčiu, o į tvenkinį atsigaivinti einame tik drauge.
7. Pirtininko prašomi ar savo iniciatyva sutvarkome garinę prieš kitą užėjimą. Baigus procedūras, pirtis paliekama išvalyta ir su sklidinais vandeniu kubilais.
8. Draudžiama gerti stiprius svaigiuosius gėrimus, o tvarką trikdančius lankytojus pirtininkas gali išprašyti iš pirties.
