Su pamažėl Lietuvos miškais ateinančiu rudeniu savo brandos jubiliejų atšventė Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys. Gal net nešventė, o tik kiti suskaičiavo jo nugyventus metus, priminė nuveiktus gražius darbus Miškui ir ateinančioms kartoms. Tuo tarpu pats jubiliatas žvelgė į priekį: oi, kiek dar daug gražių sumanymų neįgyvendinta, kiek dar darbų nepadaryta, o jau... gandrai skrenda...
Petraitinės ganyklų burtas
Urėdas B. Banys, paklaustas, ar jis mišką susirado, ar miškas pats jį pasirinko, atsako: „Taip jau atsitiko, kad užaugau kartu su mišku. Mūsų šeimoje ir tolimesnėje giminėje miškininkų nebuvo, todėl negalėjau paveldėti tokio potraukio. Bet mano vaikystės kiemo rytų pusėje augo vieniša eglė, už kurios plytėjo akimis neaprėpiamos bendros Petraitinės kaimo ganyklos. Jose ir mano broliai ganė arklius. Kadangi aš buvau jauniausias šeimoje, man ganyti neteko, o broliai pagranduką palepindavo, leisdami pajodinėti arkliais. Oi, kaip būdavo smagu!“
Paskui, pasakoja B. Banys, Petraitinės kaimo ganyklose pasirodė miškininkai, iš pradžių – pačiame rytiniame ganyklų pakraštyje, ties Nerimdaičiais, bet per kelerius metus jie atėjo ir iki Banių sodybos. „Augo medžiai, o kartu su jais, tarsi eidamas lenktynių, augau ir aš. Netrukus medžiai mane praaugo ir tai man darė didžiulį įspūdį.“ Įveistam miškui augant, natūraliai atsirado beržynėlis, o jame – daug grybų, kurių žinovu tapo Broniukas. Drėgnesnėse miško vietose prisiveisė bruknių, kurių, pasak pašnekovo, buvo tiek, kad žmonės jas net maišais vežėsi. Matyt, visa tai krūvon sudėjus ir lėmė, jog jauniausioji Antaninos ir Kosto Banių atžala apie kitokią profesiją nė negalvojo. Net tuomet, kai jo bendraamžiai mokyklos anketose nurodydavo būsią kosmonautai ar milicininkai, Banių Broniukas parašydavo: „Miškininkas.“
Gyvenimo pamokos
Trumpos kaip vasaros nakties sapnas studijos tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete, o po jų – jau gyvenimo universitetai. B. Banys neslepia, jog po studijų jis labai norėjęs grįžti į gimtąjį Telšių kraštą, bet džiaugėsi bent tuo, kad jį priėmė Kuršėnų miškininkai, kad neteko trenktis į svetimą Lietuvos pakraštį. Be to, tuokart savarankiško Telšių miškų ūkio nė nebuvo. „Iš pradžių tapau girininko pavaduotoju. Patekau, kaip visi sakė, pas labai seną ir kietą girininką. Girdi, jei jo mokyklą atlaikysi, tai gal ir būsi tikras miškininkas. Bet šis girininkas buvo jau pasiligojęs, atėjęs jo nė neradau.
Atvedė kadrų skyriaus darbuotojas, atrakino kabineto duris ir pasakė: „Dirbk.“ O ir vėliau su tuo girininku nedaug teko susidurti, tad negaliu sakyti, kad išėjau jo mokyklą, tuo labiau jog po pusmečio, sujungus girininkijas, mane patį kitur paskyrė, tapau girininku.“ B. Banys sako, jog šis laikotarpis buvęs itin įdomus ir kūrybingas, nes ir šiandien jis tebėra įsitikinęs, jog arčiausiai miško yra girininkas ir būtent nuo jo miške viskas priklauso. „Tapęs girininku, radau puikų kolektyvą. Jie buvo patyrę darbuotojai, o aš turėjau teorinių žinių. Jie manęs klausėsi, aš iš jų mokiausi. Buvo puiku.“
Gedinčiuose – dalis širdies
Bet kas gerai, tas greitai ir baigiasi. Nė trejų metų neišdirbusiam girininku B. Baniui buvo pasiūlyta kraustytis į Gedinčius ir perimti Miškų ruošos punkto viršininko pareigas. Iš pradžių tai prilygo žiauriam nuosprendžiui: „Darbas – biurokratinis, neįdomus, gamyba – pramoninė, darbininkai – pijokėliai. Bet teko su tuo susitaikyti, o ilgainiui atsirado ir kitokia patirtis, išmokau dirbti su žmonėmis, bendravimo meno.“
Urėdas ir šiandien šypsosi prisiminęs, kaip pas jį, neseniai studijas baigusį bernioką, ateidavo žmonės net dėl šeimyninių problemų. Pats to nenorėdamas, jis tapo aukščiausia to krašto valdžia, tad ir rūpintis teko viskuo: namų remontais, kelių tvarkymu, socialiniais reikalais. Ir visa tai, matyt, sekėsi, nes kai šiandien per laiko tėkmę jis žvelgia į Gedinčius, gali pasakyti, jog ten liko nemaža dalis širdies. Ten gimė visi trys jų vaikai, ten auga jų gimimo metus įamžinę medžiai. Jų Jurga ir šiandien liepžiedžių skintis važiuoja į Gedinčius, nuo savo liepos. O liepa, kurią, rodos, gana toli nuo namo sodino, tikra milžinė užaugo, šakomis namą gožia ir ten gyvenantiems Skoliams šviesą užstoja, bet Skoliai tos liepos liesti neleidžia, sako, tai – Jurgos liepa.
Po tų medžių šaknimis liko tėvų bei kaimo surašyti palinkėjimai naujagimiams. Urėdo žmona Zofija sako, jog ir šiandien jie į Gedinčius nuvažiuoja it į uošviją: „Žmonės skuba vaišinti, lauktuvių įdėti, o kalbos – it rudenio rūkų. O prieš kelerius metus net visas gedintiškių autobusas į kiemą įvirto – Broniaus su vardadieniu pasveikinti atvažiavo. Iki ašarų maloniai graudu.“ B. Banys sako, jog net tokiame nedėkingame bare jis blogų žmonių nesutikęs, su visais vienaip ar kitaip susitardavęs. Tikriausiai pagal girios aido principą: kaip šauki, taip ir atsiliepia.
Didelės mažų ambicijos
Į Telšius B. Banys sugrįžo prieš pat santvarkų griūtį. Sugrįžo jau kaip vadovas, nors urėdijos dar nebuvo, o Telšiai priklausė Kretingos miškų ūkių susivienijimui. „Tai buvo nuostabus laikmetis. Viskas virto, keitėsi, net santvarkos griuvo. Lietuva ėmė siekti nepriklausomybės, mes –savarankiškumo.“ B. Banys neslepia, jog ir jų, kaip Lietuvos rusas, nenorėjo paleisti savarankiškam gyvenimui. Girdi, kur jūs, tokie maži, dėsitės? Kam jums to reikia? Priekaištų sulaukė ir tada, kai ką tik gimusi Telšių miškų urėdija ėmė pirkti technikos, medvežių ir kt. Jų klausė, kuriems galams jie tai daro, jei net didžiosios, rimtos urėdijos tiek neperka? „Bet mūsų mažume ir slypėjo atsakymas. Mes buvome maži ir skubėjome užaugti.“ O kad jie ėjo teisingu keliu, netrukus įrodė 1993 m. audra, išguldžiusi Lietuvos miškus. Paskui ir miškų džiūvimai. „Tuomet kitos urėdijos medieną pusvelčiui dalijo, kad tik greičiau miškus išvalytų, o mes, turėdami geros technikos, apmokytų žmonių, visai neblogai uždirbome, nes nelaimė mus užklupo pasiruošusius.“
Urėdas prisimena, jog su jo atėjimu Telšiuose pasikeitė ir visa miškininkų karta. „Mūsų urėdija unikali tuo, kad nuo pat Antrojo pasaulinio karo turi tik antrą vadovą. Prieš mane čia buvo ilgametis puikus vadovas Benediktas Paulauskas, kuris turėjo savo komandą. Bet taip natūraliai susiklostė, kad su jo pasitraukimu traukėsi ir kiti jo bendraamžiai. Atėjom mes, jauni ir veržlūs. Nors buvom maži, bet su didelėm ambicijom.“
Ir pati urėdija, kuri šiandien keri savo grožiu, nė iš tolo anuometės nebeprimena. Buvo tik mažas dviaukštis namelis, o pirmajame aukšte dar ir dvi šeimos gyveno. Beje, tas namelis, kaip pradžių pradžios simbolis, ir šiandien išlikęs. Tik jis taip įkomponuotas į dabartinę pastato architektūrą, jog tik urėdijos senbuviai bepasakys, kas ir kaip. O ten, kur šiandien yra konferencijų salė ir kitos tam reikalingos patalpos, tik apšiurę ūkio pastatukai riogsojo. Vietoj šiandieninio gražaus vandens telkinio buvo vos sruvenantis grioviukas, priverstas visokio šlamšto. Ir parko nebuvo. Beje, aplinka kažkas iš viršaus pasirūpino: pasiuntė vėtrą, ši sujaukė šalimais ošusį mišką ir taip sudarė sąlygas parkui atsirasti.
Sunkūs instrukcijų pavalkai
Urėdas Bronislovas sakosi niekuomet nesigailėjęs dėl pasirinktos dalios. Netgi tai, jog tikras miškininkas miške pailsėti negali, nelaiko gyvenimo minusu. Sako, miškininkams taip jau yra, jog jie, atėję į mišką, ne juo džiaugiasi, o pirmiausiai žiūri, ar kokia liga medžių neapniko, ar koks kenkėjas nasrų nešiepia, ar vėjas chuliganiškai miške nesielgė... „Tik kai į jaunuolynų metūgius pasižiūri, kai pamatai energiją metrais „išvarytą“, tuomet širdis iš džiaugsmo apsąla.“
Urėdas neslepia: jei kas jo darbe ir slegia, tai įvairiausių instrukcijų neriami pavalkai, tarsi be jų miškininkai nežinotų, ką reikia daryti ir kaip su mišku elgtis. Itin prastai pasijaučia, kai koks nors revizorius, pripažindamas, jog instrukcijoje yra parašyta nesąmonė, vis tiek į aktą rašo kaip pažeidimą.
„Bet juk nėra ir negali būti instrukcijos visiems gyvenimo atvejams, nes čia – Gamta.“ Su nostalgija urėdas prisimena pirmąjį laisvos Lietuvos miškų ministrą Vaidotą Antanaitį, kuris vieną savaitę išklausydavo miškininkų nuomonės, o kitą ar net dar anksčiau sakydavo: „Darom, vyrai...“ Ne tik miškams nenaudingas, bet ir žalingas urėdui atrodo biologinės įvairovės vaikymasis. Sako, biologinei įvairovei palikti medžiai neatlaiko vėjų ir kitų gamtos reiškinių. „Prarandam daug medienos, palikti medžiai trukdo kitiems ūkio darbams. Aš suprasčiau, jei būtų paliekamos ilgalaikės senmedžių salos. Arba rezervatai, kurie steigiami tik todėl, jog to reikalauja nacionalinių parkų instrukcijos. Rezervatas dėl rezervato, o per jo vidurį – judrus kelias.“
Urėdas gali paminėti daug pavyzdžių, kai paikos instrukcijos miškui tik pakenkė. Antai daug metų jų miško medyje perėjo jūrinis erelis. Pro tą medį kaimietis kasdien karvę ganyklon vedžiojo, o erelis jo nebojo, nes tai buvo jo gyvenamoji aplinka. Bet kai stebėtojai su žiūronais gretimuose medžiuose įsitaisė, erelis pasitraukė. Dar blogiau, kai tokiose ar panašiose situacijose uždraudžiama bet kokia ūkinė veikla, nes žmonės, bijodami, kad taip neatsitiktų, kartais tyčia išardo lizdus. „Gamta yra visuma, kurioje visiems lemta gyventi ir darniai sugyventi“, – tvirta urėdo nuomonė. Jis sako, jog tiksinti nelaimė yra ir miško parkų miškai. Sutręšę, supuvę ir tik laiko klausimas, kada jie bus išguldyti, tačiau į daugkartinį urėdo klausimą, ką darom su senais eglynais, iki šiol neatsakyta, nes instrukcijoje parašyta, kad saugomose teritorijose negalima jokia ūkinė veikla.
Galo veizėjimas
Urėdas sako, jog jam labai patinka žemaitiška patarlė: „Kun bedarytum, veizėk galo.“ „Jei to galo nematyčiau, nieko negalėčiau pradėti. Darbo metu gali daug kas keistis, bet turi žinoti, vardan ko darai, ir tuo tikėti.“ Už visus gerai sužiūrėtus galus B. Baniui ir buvo suteiktas Telšių garbės piliečio vardas, kurio, beje, jis nesureikšmina: sako, pastebėjo – ačiū, nebūtų pastebėję – miestui, savo kraštui liko.
Šiandien urėdas vėl gyvena naujais rūpesčiais. Ateinantį pavasarį būtina pasodinti 1 000-ąjį ha naujo miško. Kadangi jų urėdija gavo daug žemių miškui įveisti, tai ir maloniai paplušėti teko. Pavasario sodinimo sezonui tik 100 ha beliko. Rūpi urėdui ir Germantas, šio krašto žmonių pamėgta poilsio vieta. „Šioje vietoje mūsų komerciniais siekiais niekas neapkaltins, nes tai – kraštovaizdžio draustinis. 20 metų visom valdžiom kalėm: „Darom.“ Bet viskas taip ir likdavo pasišnekėjimais prie kavos puodelio. Dabar į valdžią nebežiūrėsim. Gražiai sutvarkėm Ilgio ežero poilsio zonas, o dabar jį pažintiniu taku sujungsim su Germantu.“ Dar daug darbų, sako urėdas, laukia ir Žvėrinčiuje, o ir kiekviena diena vis ką nors naujo pakužda.
Jubiliatas sakosi nebijąs toli į priekį veizėti, nes jis sau pamainą užsiaugino. Jo sūnus Tomas ne tik tėvo kelią pasirinko, bet ir žmoną miškininkę susirado – Punsko lietuvaitę Gražiną į Lietuvos miškus parvedė. Dabar abu jie Kretingos miškų urėdijoje dirba. Urėdijoje triūsia ir Banių pirmagimė Jurga. Į mišką buvo bepasukąs ir jaunylis Kostas, bet paskui jis nusprendė, jog iš vienos šeimos per daug miškinių būsią, nes ir mama, 40 metų vaikus mokiusi lietuvių kalbos ir literatūros, šiandien prisipažįsta, kad miške jaučiasi saugesnė nei mokykloje. Zofija Banienė sako, jog viskas, kas gražiausia, prasideda raide „M“: meilė, miškas, mama, mokykla... Ir judviejų su Bronislovu meilė prasidėjo nuo Petraitinės miško ir mokyklos suole – jiedu bendraklasiai. Ir taip 37-ti metai drauge per gyvenimą, per miškus.
