Kiekviena tauta yra šeimininkė savo žemėje. Maža, ar tai didelė tauta - ji turi vienodas teises į laisvę ir nepriklausomybę, į savo kultūrą. Lietuvių tautos kultūra – tai visa mūsų praeitis, mūsų baltiškosios pasaulėjautos ir krikščionybės sąveika, liaudies ir individualusis menas, mūsų gyvenimo ir mūsų tarpusavio santykiavimo būdas perimtas iš gamtos, kuriame išlaikyta pusiausvyra ir saikas.

Karai, įvairios okupacijos nusmukdė XX a. Lietuvą dvasiškai labiau nei šimtmečiais trukęs įvairių okupantų viešpatavimas iki tol. Jei mes, pokario metų vaikai, dar matėme žaliuojančius vienkiemius, girdėjome dainuojant Motinas, jutome dievobaimingą Tėvo žvilgsnį. Jei mus, tik pramokusius vaikščioti, vedžiodavo seneliai nuo ryto iki vakaro po gimtąsias apylinkes, išrodydami kiekvieną didesnį akmenį, drūtesnį medį, nupasakodami visas krašto istorijas, tai daugelis šiandieninių jaunuolių tematę ištuštėjusius laukus, tegirdėję beprasmes sumiesčionėjusių mamyčių kalbas, ne ką daugiau tegauna mokykloje.

Laimei, ne visi liko abejingi šalies likimui. Ramuviečiai, mokytojai ir kita pažangioji šviesuomenė greitai suprato, kad iš svetur pagalbos nesulauksime, o viską galime ir privalome pasidaryti patys. Mes privalome išsaugoti savo gamtą, tą gamtos mums duotą pusiausvyrą ir per amžius susiklosčiusias savąsias gamtines tradicijas, padėjusias mūsų tautai išlikti. O tiek nedaug tereikia, kad augančio žmogaus širdyje atsirastų nors kibirkštėlė šilumos, meilės gimtinei! Tegu kiekvienas pasodina po medelį savo gimtinėje - jis išmoks duoti gyvybę. Tegu jis tą medelį prižiūri - jis išmoks gyvybę saugoti. Tik tas, kuris vaikystėje pamilo savo gimtąsias apylinkes, kuris žino kiekvienos kalvos ar ežero, kiekvieno akmens ar įdomesnio medžio istoriją - mokės mylėti ir savo gimtąjį kraštą ir neleis jam skursti, nykti. Tačiau pasodinta viena kita atgimimo giraitė, paminkliniai medeliai problemos neišsprendžia. Juo labiau, kad pasodinę, dažnai užmirštame, paliekame likimo valiai. Po metų apsižiūrime, kad dalis sodinių žuvę. Todėl negalime apsiriboti vien medelio įkišimu į velėną.

Saugokimės tų, kurie mus moko nuolankumo ir paklusnumo, kurie nuolat pabrėžia, kad esame tik žemdirbių šalis. Tuo jie nori įteigti, kad mums nereikalinga aukštoji žmogiškoji sąmonė – savi politiniai, kariniai ir kiti veikėjai. Išvykime iš mūsų sąmonės tą idiotišką pasiguodimą – „esame maža tauta”.

Šiam klausimui daugiau dėmesio turėtų skirti mokykla, kuriai daugelis mūsų patiki savo vaiko auklėjimą. Didelį darbą atliko ir miškininkai, inicijavę Jaunųjų miško bičiulių judėjimą. Tiesa, tai nėra naujas dalykas: dar sovietmečiu Lietuvoje buvo per 400 mokyklinių girininkijų. Tačiau jos buvo steigtos komandine tvarka, tad ne visur prigijo. 1992 m kovo 20 d. įvykusiame Lietuvos miškininkų sąjungos antrame suvažiavime buvo pasiūlyta atgaivinti jaunųjų miško bičiulių veiklą. Svarbus žingsnis buvo ir nuo 1993 m. Lietuvos mokyklose, pradėtas dėstyti naujas pasirenkamas dalykas – „Lietuvos miškai”, kuris vienu metu buvo dėstomas daugiau nei pusšimtyje mokyklų. Šis kursas - tai ne vien biologija, kaip galvoja daugelis. Jame įjungti ne tik gamtos pažinimo, bet ir gamtos poveikyje susiformavusios lietuvių senosios kultūros, ir mitologijos pagrindai.

Nuoširdi mokytojų ir miškininkų švietėjiška veikla davė neblogus rezultatus - jau 2000 m. Sambūrio rėmimo taryboje buvo užregistruoti 236 būreliai, kuriuose buvo 4 400 narių ir jų vis daugėja. Jaunimo rankomis pasodinta nemažai atminimo giraičių, tos pačios rankutės globoja žvėrelius žiemą. Svarbu tai, kad daugelis šio dalyko pamokų gali būti pravedamos gamtoje. Būdami betarpiškame sąlytyje su gamta, moksleiviai turi daugiau galimybių suprasti su tautinių tradicijų, senųjų papročių esmę, negu sėdėdami klasėje. Būdami miške, jie giliau pajunta pagarbą Gamtai ir Gyvybei. Kaip gerą miškininkų ir moksleivių bendradarbiavimo pavyzdį, galima pateikti Nemenčinės miškininkų pastangomis išlaikyti ir stiprintį ryšį su moksleiviais. Žvelgdami į ateitį, Nemenčinės, kaip ir daugelio miškų urėdijų, miškininkai stengiasi kuo daugiau bendrauti su urėdijos administruojamoje teritorijoje esančių mokyklų moksleiviais, supažindinti juos su miško paslaptimis ir skiepyti meilę gamtai. Nesvarbu, kad dalis šio Lietuvos pakraščio moksleivių rusakalbiai, kitų gimtoji kalba lenkų – meilė savo gimtinei, meilė gamtai suvienija įvairių tautybių ir pažiūrų žmones.

Bendros talkos suartina

Žiemą miškininkai surengė Nemenčinės Gedimino gimnazijoje Karjeros dieną, kurios metu moksleiviai, norėdami iš arčiau susipažinti su miškininko profesija, kartu su auklėtojomis Renata Kvietkauskienė ir Laura Juškauskienė nuvyko į Nemenčinės girininkiją. Čia juos pasitiko Nemenčinės girininkas Marius Kvietkauskas, o Nemenčinės miškų urėdijos specialistas Marijonas Juškauskas papasakojo moksleiviams apie miškininko profesiją. Oras buvo puikus, todėl susitikimo metu Nemenčinės miškų urėdijos medelyno vedėja Dalia Jankauskienė aprodė moksleiviams 1956 m. įkurtą Nemenčinės miškų urėdijos medelyną ir jame auginamą sodinamąją medžiagą, ekskursijos po mišką metu moksleiviai miško žvėrelių maitinimo vietose paliko keturkojams maisto, kad ne tokia šalta ir baisi žiema jiems būtų.

Dabar – pavasaris, aplinkos tvarkymo ir medelių sodinimo metas, o vieną pirmųjų šiais metais talkų, kurioje dalyvavo moksleiviai, Nemenčinės miškų urėdija surengė Pabradės girininkijos tvarkomuose miškuose. Sutartą, balandžio 18 dieną, į Pabradės girininkijos miškus, vadovaujami su geografijos mokytojų Lilijos Voroniuk ir Marijos Ceiko, sugužėjo kelios dešimtys moksleivių iš Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos. Girininkas Giedrius Grincevičius kruopščiai ruošėsi tai dienai – norėjo, kad talkininkai ne tik kuo daugiau nuveiktų, bet ir kuo daugiau sužinotų apie mišką ir miškininko darbą. Jo triūsas nenuėjo veltui - iki pat vakaro miške aidėjo linksmi moksleivių balsai.

Glaudūs ryšiai sieja Nemenčinės miškų urėdijos miškininkus ir su Nemenčinės „Vaikų ir paauglių socialinio centro“ moksleiviais: kiekvieną pavasarį jie atvyksta į tradicines medelių sodinimo talkas. Pernai tokia talka vyko Meros girininkijos miškuose, kur talkininkais rūpinosi girininkas Valdas Ulevičius, šiemet – Arvydų girininkijoje, kuriai vadovauja girininkas Kęstutis Počiejus. Tiesa, pastarajam šie metai tikrai nelengvi: prieš akis ir iš medelių pasodinto užrašo „ŽALGIRIS 600“ tvarkymo, ir rekreacinių vietų priežiūros darbai, o svarbiausia – dabar pats miškasodis! Tačiau šiam patyrusiam girininkui ištvermės ir energijos pakanka – jis, ir jam talkinę Nemenčinės miškų urėdijos darbuotojai darė viską, kad ir jaunieji talkininkai, ir kiti svečiai liktų patenkinti. Atėjus lauktajai balandžio 19-ajai, į Bezdonių girią, netoli Arvydų, sugužėjo net kelios dešimtys įvairiausio amžiaus moksleivių iš Vaikų ir paauglių socialinio centro, lydimi mokytojų Natalijos Daudienės ir Anos Zenkevič. Čia jie turėjo galimybę ir padirbėti su tikrais miškininko įrankiais, ir pabendrauti ne tik su vietos miškininkais, bet ir šiose tradicinėse talkose dalyvaujančiais Aplinkos ministerijos, taip pat Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos darbuotojais.

„Talkos – tai ne tik pagalba miškininkams, bet ir proga moksleiviams pabūti gamtoje, susipažinti su miško paslaptimis ir miškininko profesija“, - sako Nemenčinės miškų urėdas Eligijus Ryškus, su šypsena nužvelgdamas jaunimą.

Jei mes, pokario metų vaikai, dar matėme žaliuojančius vienkiemius, girdėjome dainuojant Motinas, jutome dievobaimingą Tėvo žvilgsnį. Jei mus, tik pramokusius vaikščioti, vedžiodavo seneliai nuo ryto iki vakaro po gimtąsias apylinkes, išrodydami kiekvieną didesnį akmenį, drūtesnį medį, nupasakodami visas krašto istorijas, tai daugelis šiandieninių jaunuolių tematę ištuštėjusius laukus, tegirdėję beprasmes sumiesčionėjusių mamyčių kalbas, ne ką daugiau tegauna mokykloje.

Galbūt ne kiekvienas jų taps dvasios ąžuolu, tačiau kiekvienas gali pasodinti po tikrą ąžuoliuką Vaižgantui, Maironiui, Kudirkai ar negrįžusiam iš miško savo seneliui atminti… Galbūt šių, naujų, ąžuolų paunksmėje išaugs ir nauji dvasios ąžuolai? Apsižvalgę po šiandieninę Lietuvą, mes pamatysime, kad mums reikia naujų maironių, vaižgantų, valančių. Bet saugokimės tų, kurie mus moko nuolankumo ir paklusnumo, kurie nuolat pabrėžia, kad esame tik žemdirbių šalis. Tuo jie nori įteigti, kad mums nereikalinga aukštoji žmogiškoji sąmonė – savi politiniai, kariniai ir kiti veikėjai. Išvykime iš mūsų sąmonės tą idiotišką pasiguodimą – „esame maža tauta”. Mes turime Vilnių, senosios Lietuvos karalystės sostinę, turtingas kultūros tradicijas, didingą tautos istoriją, tūkstantmetę mitologiją. Tik tada mes būsime dideli, kada patys būsime gražūs ir išore, ir dvasia, kada iš tikrųjų mokėsime puošti ir gražinti Lietuvą.