Labanoro girininkas Vilmantas Tūba porą kartų per metus kartu su bendraminčiais leidžiasi į žygį miškais. Būtinai žiemą ir būtinai naktį, šviečiant mėnulio pilnačiai. Kas vilioja girininką eiti šiuo keliu?

Žygis mėnesienoje

Įdienojus laikėsi 15 laipsnių šaltukas – rytą buvo dar šalčiau. Vilmantas pasuko prie pirties pamiškėje. Paklebeno duris, suktelėjo jų užraktą – toks šaltis, kad neimtų strigti. Paskui dar kartą suskaičiavo vantas – turėtų jų pakakti. V. Tūba laukė atvažiuojančių savo bendraminčių, gamtos klajūnų. Laukė jų praėjusią savaitę, bet tada spaudė dar didesnis, beveik trisdešimties laipsnių, šaltis. „Kiek būna šalčio, ne taip svarbu. Svarbu, kad būtų mėnesiena“, – sako Vilmantas.
Kasmet porą kartų per metus jis kartu su bendražygiais išsiruošia į naktinį, vadinamąjį lunatikų, žygį. Mėnesienoje slidėmis čiuožia jie nužymėta trasa per miškus, pelkes, ežerus – iš vakaro Vilmantas dar kartą patikrino ledo storį. Jis buvo 30 cm, taigi jokio pavojaus, kad įlūš.

Vilmanto bendražygiai suvažiuoja iš visos Lietuvos. Kas vienišiai, kas su šeimomis, vaikais ar anūkais. „Pernai viena šeima kartu paėmė dvejų metų sūnų“, – prisiminė Vilmantas. Nepatyrusiems keliauninkams pakanka ir trumpesnės trasos, tačiau ji būna ne trumpesnė nei 20 kilometrų. Kiti įveikia 30 ir daugiau kilometrų kelią. Kiekvienas dar nešasi po sausuolį – pasiekę finišą sukrauna laužą. Jo liepsnoje labiau nei mėnesienoje prasiskleidžia miško paslaptis, tačiau ji, kaip ir speigas, neištirpsta. Žygeiviai tik sušildo sužvarbusias rankas ir su pirmaisiais gaidžiais suka atgal. Jie grįžta į Vilmanto pirtį pamiškėje, kur laukia garas, vantos ir karšta arbata.

Rado kelią

Į orientacininkų gretas V. Tūbą atvedė jo mokytojas Jonas Kraujelis, kuris iš turizmo mėgėjų krūvelės sugebėjo išugdyti ištvermės reikalaujančio orientacinio sporto mėgėjų klubą „Klajūnas“, skinantį pergales įvairaus lygio varžybose. Dešimties metų vaikui mokytojas davė žemėlapį ir paliko vieną viduryje girios. Vilmantas su vieneriais metais vyresniu pusbroliu Audriumi buvo išlakstęs visus miškus aplink Mindūnus, tačiau tąkart atrodė, jog neberas kelio, niekada nebepareis į namus. Bet rado. „Būsi miškininkas“, – pasakė jam tėvas.

Stasys ir Donata Tūbos, paprasti Mindūnų kaimo ūkininkai, išaugino tris sūnus. „Tėvai norėjo, kad vyriausias Virgis būtų agronomas, vidurinysis Danius – mechanikas, o aš – miškininkas“, – neužmiršo tėvų valios Vilmantas.

Bet kodėl ne sporto treneris, tuomet dar galvojo jis, nes orientacinis sportas jam labai patiko. „Miškas – kaip knyga. Tik reikia mokėti ją skaityti“, – tiesia kvartalais suraižytą žemėlapį Vilmantas. Netiesa, sako jis, kad paklydęs miške teisingą kryptį rasi pagal medžių augimą. Samanos ant jų kamienų gali augti nebūtinai tik iš šiaurinės pusės, kaip daug kas mano. Atšiauriomis sąlygomis augdamas medis apsamanoja visas ir kaip žmogus palinksta, sukumpa – jis neparodys, iš kurios pusės saulė, jos šviesa, nes ir pats jos nėra matęs. „Jei pasiklydai, eik kvartaline. Kai prieisi sankirtą, ant stulpelio mažesnieji skaičiai žymės šiaurės kryptį, didesnieji – pietų“, – atskleidžia paslaptį Vilmantas. Tik, pasak jo, pametęs taką, nekirsk didžiųjų kelių, nebrisk upių: pasiduok ne savo – išmintingesnio už save valiai.

Vilmantas paklausė tėvo – baigė miškininkystę. Ir rado kelią į namus – tapo Labanoro girininkijos girininku, o trobesius įsigijo gimtojo Mindūnų kaimo pakraštyje, toje vietoje, kur tėvas rado numestus briedžio ragus.

Šakotieji gulėjo ant kalnelio pamiškėje ir rasoti ankstyvo pavasario saulėje švietė iš tolo. Ragai buvo numesti lygiai toje vietoje, kur Vilmantas su Audriumi, išsigandę kolūkio brigadininkės, numetė dviračius ir pabėgo į mišką. Jie, vaikai, žemuogių važiuodavo tiesiai per rugių lauką. Duoną mindote, kartą nutvėrė juos brigadininkė.

Rugių kalnelis atiteko ne Tūboms – kitiems žmonėms. Tačiau jie pastatytus trobesius pasiūlė Vilmantui.

„Perkame“, – nė nedvejodamas pasakė jis Neringai. Neringa buvo jo klasės draugė. Šiandien – ir gyvenimo. Jiedu augina dvi dukteris: dešimties metų Silviją ir trylikos Gabiją.

Pietūs girininkijoje

Šalti nesiliovė. Su balto garo debesiu į Labanoro girininkiją įvirto visa girininko V. Tūbos komanda: jo pavaduotojas Robertas Jurkevičius bei eiguliai Jonas Jauniškis ir Juozas Zitikis. Miško darbams šaltis – ne kliūtis. Vyrai žymėjo medžius.

„Žymime ir žymime“, – sako jie. Miškininkams tai kasdienybė. Labanoro girininkija – viena didžiausių Švenčionėlių urėdijoje, tad ir kertama joje daugiausia – beveik 14 tūkst. kub. m per metus. Esant tokiai apyvartai ketvertukui darbo – apsčiai. Bet nemėgsta vyrai kalbėti apie kirtimus. Ypač pietų pertraukos metu.

Skambteli į kampą statomas žymeklis, kita ranka Robertas veria krosnies dureles. Girininkija prisipildo kepamų bulvių ir troškinamos mėsos kvapo. „Mes visada taip: vieną kartą į žarijas puodą su pietumis pašaunu aš, kitą – mano pavaduotojas“, – sako Vilmantas. Karšti pietūs sušildo iš miško parėjusius miško darbininkus.

Apie ką jie kalbės, susėdę prie pietų stalo? Žinoma, kad apie medžioklę. Nors iš jų keturių medžiotojas tik vienas – Robertas. Kiti – viso labo varovai. Roberto būrelis šįmet nušovė du briedžius. Galėjo nušauti penkis, bet nenušovė. „Šįmet buvo šiltas ruduo“, – taria Robertas. Briedžiai į Labanoro girią ateina, kai būna daug sniego ir ilgai laikosi šaltis. „Ateina pušelių graužti“, – atsidūsta girininkas. Briedžiui, anot jo, per dieną reikia 30 kg pašaro. Šlamščia jis viską – net kadagius. „Pavasarį pušelės, žiūrėk, iš po sniego, kaip žvakės – tik jų viršūnės styro“, – pastebėjo girininkas. Viršūnes miškininkai sutepa repelentais, todėl briedžiai jas palieka. Bet šonines, pasak eigulio Jono, atsiklaupę nugenėja. Pušelė, jei viršūnė liko, auga. Bet jos augimas sulėtėja.
Ar daug briedžių Labanoro girioje? „Anądien užvažiavau ant kalnelio – penki ganosi“, – matė eigulys Jonas. Oficiali statistika skelbia, jog Labanoro girininkijoje gyvena 49 briedžiai. Taigi tūkstančiui hektarų miško tenka išmaitinti 7 žvėris. Anksčiau jų buvo dar daugiau. „Palyginkime: šįmet licenciją turėjome penkiems briedžiams, pernai – trim. 1992-aisiais – 60, 1993-iaisiais – 60“, – skaičiuoja „Labanoro“ medžiotojų būrelio narys ir girininkijos girininko pavaduotojas Robertas.

Vilkų medžioklė

Bet didžiausia kiekvieno medžiotojo garbė – nušauti vilką. Kiek tikrų atsitikimų ir legendų apie vilkus gali paporinti Labanoro senbuviai! Vilkai ne tik avis, bet ir šunis pjaudavo, vištas vienu gurktelėjimu prarydavo, kelią žmonėms į namus pastodavo. „Dabar nėra tiek vilkų“, – sako eigulys Jonas. Tačiau ir jis prisimena, kaip tik nušauto vilko kvapą užuodusi iš tvarto pabėgo girininko Apanavičiaus karvė.

Tai buvo paskutinė vilkų medžioklė. Susiradę vilkų pėdsakus ir patikrinę, ar jie iš kvartalo neišėję, medžiotojai jį apjuosė virve su raudonom vėliavėlėm – vilkai per vėliavėlę nešoka. Tie, kurie, pasak medžiotojo Roberto, kartą tai bandė daryti, iššoks, bet jaunikliai – ne.

„Neduok Dieve, kaip bijojau viename aptvare su vilkais, – Jonui teko vilkus varyti. – Ėjau užsimerkęs: kas bus, tas bus.“ „Vilkai jau nušauti, o Jonas vis dar kad duoda, kad duoda į kastuvą – net miškas kilnojasi“, – kvatojasi Robertas.

Nenušovė jis vilko – vilką nušauti, pasak jo, reikia ne tik akies, bet ir patyrimo. Nušovė Radziulis, kuriam tuo metu buvo 82-eji, o medžiojo jis gal 50 metų. Iš karto patiesė net du.

Jonui teko dar vienas nemalonus darbas – parvežti nušautus vilkus. O nušauti jie taip dvokia, kad, pasak Jono, ir kepure nosį užspaudęs negali išbūti. „Šiaip ne taip parvežiau, numečiau antai prie girininkijos, o rytą girininkas klausia: nematei karvės? Radome ją net ant Saldutiškio kelio“, – prisimena Jonas.

Saugo Labanoro pušis

Labanoro girininkas Vilmantas akis į akį su vilkais nebuvo susitikęs. Tačiau prieš porą metų užtiko jų sudraskytą elnią. „Buvo ką tik pasnigę. Iš pėdsakų suskaičiavau, jog būta septynių vilkų“, – sako girininkas.

Nieko nuostabaus: jo vadovaujama girininkija patenka į Labanoro regioninį parką, kuriame auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 36 augalų, 32 paukščių, 6 žinduolių, 2 varliagyvių ir roplių, 10 bestuburių rūšių. Čia peri ereliai žuvininkai, vapsvaėdžiai, vištvanagiai, naktimis ūbauja uralinė pelėda, lututės, žvirblinės pelėdos. Labanoro girioje ir vidurdienį gali išvysti tetervinų būrelį, sutikti kurtinį. „Antrus metus dirbau, kai sutikau kurtinį. Taip arti prisileido, kad galėjau pasiekti ranka“, – sako girininkas.

Kaip ūkininkauti tokiame saugotinų vertybių knibždėlyne? „Medį kertame ne tada, kada mediena geriausia, o tada, kai jis sulaukia gamtinės brandos. Nekertame plynai“, – aiškina Labanoro girininkas. Plynai jis nekerta ne tik todėl, kad turėtų kur nutūpti saugomas paukštis, bet ir dėl to, jog saugo dar ir pačias Labanoro pušis. Gražiausius sėklinius medžius palieka dėl savaiminio atžėlimo, nors savaiminių medžių priežiūra kainuoja nė kiek ne mažiau nei atsodinto miško ugdymas. Žiūri pakėlęs galvą, kada bus sėkliniai metai, kada geriau kirsti, kada dirvą paruošti. Nesudygo – einasu rankiniu kultivatoriumi, purena, sėja, sodina. O kai iš savaiminio reikia lendrūnus iškrapštyti... „Ir krūmapjovėmis pjauname, ir dalgiais čeksename“, – vargsta Labanoro miškininkai. Bet užtat turi savą pušį.

O Labanoro pušys! Išauga iki 45 metrų aukščio. Iš vienos šeši ir daugiau rąstų išeina. Trys, penki kubai medienos. Svarbiausia, jog Labanoro pušys beveik neturi šoninių šakų. „Sako, taip yra todėl, kad čia visais laikais iškrisdavo daugiau sniego, jis ilgiau laikydavosi ant šakų. Šios vis lūždavo, tad per daugelį metų ir susiformavo toks šakotumas“, – pasakoja girininkas. Ir skuba pridurti: kaip yra iš tiesų, niekas negali pasakyti – ne žmogui įminti visas miško paslaptis.

Tiesa, jog ne žmogus miškui, o miškas žmogui parodo kelią. Juo išeina ir nepaklysta tik tie, kurie savyje turi pilnaties šviesą.