Raudonėlis, laikomas puikiu prieskoniu mėsai bei kitiems patiekalams, Lietuvoje auga ne tik vazonėliuose ant palangių, bet ir natūraliai pievose, pamiškėse bei miškuose. Kai kur šio augalo driekiasi didžiuliai plotai, kuriuose raudonėlio nesunku prisirinkti ilgam.
Raudonėliai auga saulėtuose šlaituose, krūmuose, retuose miškuose, sausose pievose. Lietuvoje nėra itin dažni, tačiau neretai auga dideliais plotais.
Tai iki pusmetrio aukščio žolinis augalas. Jame yra daugiau nei procentas eterinio aliejaus, flavanoidų, vitamino C.
Renkamas žydėjimo metu, birželio ir liepos mėnesiais, kai yra ypač kvapnus. Pjaunamos 20-30 cm ilgio stiebų viršūnės. Lapeliai džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje.
Gaminant maistą, kartoko, švelnaus, mairūną primenančio skonio raudonėliais gardinama žvėriena ir kita mėsa, jis naudojamas picoms, makaronams, grybams, sriuboms, taip pat marinuojant.
Raudonėlis naudojamas ir kaip vaistinis augalas - kosuliui lengvinti, žaizdoms dezinfekuoti, virškinimui gerinti, nemigai gydyti. Gaminamos raudonėlių arbatos, antpilai. Tačiau raudonėlio nepatariama vartoti besilaukiančioms moterims.
Tinkamai sudžiovintas ir uždengtuose stiklainiuose laikomas raudonėlis vaistingų medžiagų nepraranda maždaug metus.
Paprastasis raudonėlis kilo iš Pietų Europos. Sulaukėjęs šis augalas aptinkamas visoje Europoje iki Skandinavijos.
