Neblogai būtų valgyti pačių užsiaugintas daržoves ir vaisius? Tačiau, kas gi, gyvendamas mieste ir įsisukęs į kasdienių rūpesčių sūkurį drįsta pasvajoti apie tokią realybę?
Nusprendę rinktis sveikesnį ir saugesnį maistą jo ieškome ūkininkų turgeliuose arba sukamės tarp lentynų, dairydamiesi ekologiškumą liudijančių etikečių. Vienas kitas netingi ir pats į kaimą nuvykti, tiesiai iš augintojų šį bei tą nusipirkti. Apie savo daržą svajojančiam, tačiau tam jokių sąlygų neturinčiam toks sprendimas, rodos, pati geriausia išeitis. Tačiau ne visiems. Optimistai, nepanorę pasiduoti varžančioms miesto sąlygoms surado išeitį - dalijimąsi žeme.
Dalijimasis žeme - nesavanaudiškos ir savanoriškos žmogaus veiklos reiškinys. Turintieji dirbamos žemės lopinėlį, tačiau nespėjantys, o gal jau ir neturintys jėgų jame suktis geranoriškai pasidalina juo su tais, kurie trykšta noru, tačiau neturi galimybių užveisti savą sodą ar daržą.
Žemės turėtojas naudos nesiekia, jis šia dalinasi iš idėjos, tikėdamas, jog veikdami drauge žmonės gali pasiekti kur kas daugiau nei po vieną. Tai tarsi priešnuodis susiskaldžiusiai ir susvetimėjusiai visuomenei, paskendusiai begaliniame vartojime.
Dalijimosi žeme “virusas” sparčiai plinta Europoje ir vis labiau panašėja į judėjimą, vienijantį tuos, kuriems nusibodo būti stambiųjų maisto gamintojų įkaitais, skatinamiems be saiko vartoti neaišku ką, neaišku iš kur.
Jis sako, puikiai prisimenantis pirmąjį, savo paties užaugintą derlių, panoro, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę patirti panašų džiaugsmą. Televizijos dėka jam pavyko įkvėpti daugelį miestiečių imtis daržininkystės, o kad idėja sėkmingai virstų realybe buvo sukurtas interneto puslapis, kuriame norintys auginti susitinka su norinčiais pasidalinti savo žeme.
Dalijimosi žeme (angl. landshare, - red. past.) tinklalapis nuo 2009 m. išaugo į daugiau nei 60 000 augintojų, besidalinančiųjų ir tiesiog norinčių padėti bendruomenę. Žmonės vieni su kitais dalijasi ne tik žeme, išaugintu derliumi, žiniomis ir patarimais, bet ir savo laiku, jei nieko daugiau pasiūlyti negali.
Štai, “10freckles” slapyvardžiu pasivadinęs bendruomenės narys rašo: “Sveiki. Savaitgaliais turiu šiek tiek laisvo laiko, galėčiau padėti darže mainais už prie progos pasitaikančias daržoves. Kartais norėčiau atsivežti savo vaikučius (10 ir 5 metukų – gražiai besielgiantys), kad jie susipažintu su daržovių auginimu. Savo sode mes neturime vietos ir pakankamai laiko tam, kad galėtumėm veisti savo daržą – rodos, jog geriausia mintis yra pasiūlyti savo laiką ir darbo jėgą! Prašau, susisiekite, jei norėtumėte šiek tiek pagalbos”.
Kitas svetainės lankytojas sakosi 30 metų buvęs sodininku ir dabar būsiantis laimingas, jei savo žiniomis kam nors galėtų padėti sėkmingai užauginti derlių, o trečias klausia: “Radau nenaudojamos žemės, kaip galėčiau sužinoti kam ji priklauso?” Siūlantieji savo žemės lopinėlį kitiems arba kviečiantys prisidėti prie derliaus auginimo dažniausiai tai daro sakydami, jog vieni patys nesuspėja visko sužiūrėti.
Mada tai, natūralus sprendimas gimęs įvairių krizių kamuojamame pasaulyje, o gal žingsnis geresnės visuomenės link? Kalbama, dalijimasis žeme jau keičia visuomenės požiūrį į saugesnio ir sveikesnio maisto prieinamumą. Jis pasiekiamas, įmanomas, užtenka tik nustot jaustis nieko padaryti negalinčiomis, didžiųjų nuodijamomis aukomis ir imti veikti drauge, juk kartu mes tiek daug galime.
