Kiek šiandien Lietuvoje fotografų arba, tiksliau, žmonių, turinčių fotoaparatus? Manau, kad apie tris milijonus. Beveik kiekviename mobiliajame telefone yra įmontuotas fotoaparatas, o mobiliųjų telefonų yra pusantro karto daugiau nei gyventojų mūsų šalyje. Tiek to, palikime ramybėje mobiliuosius telefonus. Tačiau ir fotoaparatų, nuo visai paprastučių iki skirtų profesionaliems fotografams, tikriausiai yra jei ne kas antruose, tai bent jau kas trečiuose namuose.
Daug kas, ko gero, su nostalgija prisimena tuos gerus laikus, buvusius vos prieš 20–30 metų, kada fotografija buvo pakankamai sudėtingas, reikalaujantis daug laiko, kantrybės ir pakankamai brangus užsiėmimas. Neužteko vien turėti fotoaparatą, juo labiau kad ir pasirinkimas, žiūrint šiandienos akimis, buvo itin skurdus. Dar reikėjo pirkti juosteles, fotopopierių, ryškalus (o norint gauti kokybišką vaizdą – juos pačiam daryti), turėti didintuvą ir tamsoje daryti nuotraukas. Nuo sumanymo, matyto vaizdo, užfiksuoto įvykio iki galutinio rezultato – nuotraukos – dažnai praeidavo labai daug laiko.
Ir štai prieš 10–15 metų į mūsų gyvenimą įsiveržė skaitmeninė fotografija: paimi fotoaparatą, atsuki jį į dominantį objektą ir... po akimirkos džiaugiesi arba nusivili gautu rezultatu. Štai ką daro sparčiai besivystančios technologijos.
Viena vertus, fotografuodami gamtą mes susipažįstame su aplinka, perteikiame jos grožį, giliname savo pažinimą, kita vertus – tenkiname ir savo pirmapradžius instinktus. Juk norint padaryti puikią laukinio paukščio ar žvėries nuotrauką, pirmiausia būtina išstudijuoti jų gyvenseną, elgseną, o vėliau pabandyti juos pergudrauti – tai vis mūsų žmogaus – plėšrūno – medžiotojo instinktų tenkinimas.
Išsamiau nesigilinant į gamtos fotografijos žanrus, fotografavimo būdus, technines subtilybes, norėtųsi pakalbėti apie bene patį svarbiausią dalyką gamtos fotografijoje – etiką.
Gamtos fotografija yra vienas populiariausių fotografijos žanrų ir ypač populiarėjantis dabar, kai atsirado tokių puikių techninių galimybių. Tai liudija geometrine progresija augantis gamtą fotografuojančių žmonių skaičius. Gamtos fotografija tampa netgi savotiška mada. Matant tokias tendencijas net norisi garsiai sušukti: stop, sustokite, susimąstykite, paklausykite!
Juk nefotografuojate savo artimo, jei jis nesutinka, nesiveržiate su fotoaparatu į svetimo žmogaus vonią, miegamąjį. Fotografuojamas objektas turi sutikti būti fotografuojamas, na bent jau taip turėtų būti. Fotografuodami gamtą mes skverbiamės į svetimą pasaulį, svetimus namus, į kuriuos einame net nepasibeldę. Ar kas esate gavę sutikimą iš paukščio, žvėries ar vabalo prieš juos fotografuodami?
Dabar, ko gero, daugelio Jūsų veiduose nušvito šypsena: nusipaistė autorius... O jei šypsena atsirado, būtent ji ir yra Jūsų sąmoningumo bei supratingumo riba. Dangstomės vardais: esu gamtininkas – ekologas, ornitologas, mokslininkas, žieduotojas ar pan., todėl man galima.
Tačiau ne diplomas, išsilavinimas, užimamos pareigos suteikia Jums tokią teisę. Teisę skverbtis į gamtą gali suteikti tik supratingumas. Į gamtą Jus veda grynai egoistinis tikslas. Tikslas padaryti puikų kadrą, kuriuo nustebinsite kitus, laimėsite konkursus, būsite pripažinti, išliaupsinti, patenkinsite savo ego. Tačiau ar dažnas susimąstote, kad tikrasis tikslas kiekvienam turėtų būti LIKTI NEPASTEBĖTAM.
Džiugu, kad šimtai, tūkstančiai žmonių su fotoaparatais rankose įsilieja į gamtos mylėtojų gretas. Mes darome iš tiesų puikų darbą: domimės gamta, stengiamės ją pažinti, sudominti ja kitus, propaguojame gamtos grožį ir kviečiame ją išsaugoti. Tačiau nepasibeldę einame į svetimus namus, neturime sutikimo fotografuoti intymaus gyvūnų gyvenimo, tad vienintelis dalykas, kuo turime vadovautis – netrukdyti jiems ir likti nepastebėti. Jau net nekalbu apie paukščių fotografavimą prie lizdų, vabzdžius, užšaldomus šaldytuvuose, ar daugelį kitų gyvūnų trikdymo būdų.
Šiandien gamtos fotografija – populiari ir madinga. O į tai, kas madinga, veržiasi ir tie, kurie neturi nei mažiausio supratimo apie gamtą, nei elementaraus sąmoningumo, tačiau turi... daug pinigų. O kai turi pinigų – kam tada žinios? Juk žinojimą galima nusipirkti. Žinojimą apie gamtą, žinojimą, kur rasti retų paukščių lizdų ir tuoktaviečių, žinojimą, kaip ir kur nufotografuoti vieną ar kitą žvėrį. Ir kam tada visos tos etikos? Tikslas pateisina priemones, o priemonių – pinigų – aš turiu.
Galima rasti ir daug sudėtingesnių objektų, kuriuos fotografuojant (o dažnai ir trikdant) jiems nebus daroma jokios žalos. Kolegoms norisi pasigirti ne tada, kada padarau puikų kadrą, o tada, kai mano fotografuojami gyvūnai manęs nė nepastebi. Retenybių mėgėjams galiu pasufleruoti: fotografuokite laukinį vilką laukinėje Lietuvos gamtoje. Tam geriausiu atveju teks paaukoti kelerius metus, o savo žinias ir akiratį apie gamtą praplėsite mažiausiai tūkstantį kartų ir tikrai niekam nieko bloga nepadarysite. Tačiau kiek adrenalino gausite, jei pasiseks, kokį pelnysite pripažinimą, vardą...
Neįmanoma už kiekvieno fotografuojančio nugaros pastatyti po prižiūrėtoją, neįmanoma nei piktuoju, nei geruoju priversti žmogų daryti tai, su kuo jis nesutinka. Juo labiau kai dabar tokios galimybės reikštis. Nesuskaičiuojama gausybė įvairių fotokonkursų, organizuojamų mokyklose, bendruomenėse, regioninių, profesinių, kurių rengėjai dažnai net nuovokos apie gamtos fotografijos etiką neturi. Daugybė internetinių fotografijų tinklalapių, įvairiose svetainėse skelbiami fotokonkursai. Taigi saviraiškai erdvės – į valias. Kaip visą šitą laviną sukontroliuoti?
Pasaulis nieko geresnio nesugalvojo nei gerą vardą turintys elitiniai fotokonkursai (mūsų šalyje – Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkursas „Gintarinis žaltys“), elitinės fotogalerijos ir asmeninis pripažintų gamtos fotografų pavyzdys. Fotografuok ką nori, tačiau ar pelnysi pripažinimą, jei elgiesi gamtoje nedorai? Kad gautum gerą vardą, pripažinimą, reikia daug laiko ir pastangų, o geram vardui suteršti – užteks ir akimirksnio.
Fotografijos etikos linkme žengiame pirmuosius sunkius žingsnius, tačiau tikrai ne be reikalo. Dėl gamtos. Dėl visų mūsų bendrų gamtos namų ir pagarbos visiems žemės gyviams.
