Vieną vėlų vakarą, kai viskas aplinkui dar kvepėjo žiema, nes sniego buvo iki kelių, naktinis šaltis paspausdavo iki minus 10, bet visi jau laukėme pavasario, nes kalendoriaus lapas buvo nepadoriai žalias ir jame parašyta "kovas", sode radau vaikštinėjanti mažą ežį....
Jis atrodė daugiau nei įspūdingai - bėgantis per ledą ir bandantis įsiropšti į sukasto sniego kalnelį padarėlis. Viduje iškart pajutau šilumą ir supratau: "pavasaris jau greit".
Vis dėlto pažintis su biologijos mokslu sugrąžino į realybę: ryžtingai trinktelėjau automobilio durimis ir palikau ežį ten, kur radau. Gamta žino, ką daro - jei jau laukinis gyvūnas nusprendė susigrumti su paskutinėmis pūgomis, žmogus neturi kištis.
Važiuojant namo pabudo ir kita mano pusė - sūnus metus laiko kalba tik apie ežius. Dar daugiau - koks jis laukinis gyvis, jei bimbinėja tarp voljerų su šunimis. Tai juk mano sodo gyventojas, toks pat kaip ir mano šunys ir katinai. Be to yra šalių, kur biologijos žinių turintys žmonės tokius laukinius gyvūnėlius gelbėja patys.
Grįžau, susirinkau nuo sniego himalajų ežį ir parsivežiau namo. Džiaugsmo buvo visiems. Nepaslaptis, kad ežiai yra labai drąsūs ir nekompleksuoti gyviai. Namuose tarp krūvos vokiečių aviganių jis jautėsi drąsiai nuo pirmų akimirkų, kaišiojo galvą, judriai nosimi kraipydamas tyrė staiga atėjusio pavasario ir šilumos pasaulį.
Supratau, kad šis, greičiausiai, per anksti iš žiemos miego pabudęs ežiukas bus alkanas. Taigi, skaitydama vaikams paskaitą, kad ežiui valgyti reikia duoti tai, ką jis valgo gamtoje (jokio pieno, duonos ir kitokio gėrio duoti negalima) papjausčiau ir sudaviau gyvūnėliui jautienos kepenų ir skrandžio.
Žinoma, ežys gamtoje nemedžioja jaučių, bet vis geriau nei pienas. O ežys tuoj pat pasielgė teisingai - kaip tikras plėšrūnas visas kruvinu snukiu godžiai rijo kepenis, kurias daviau dideliais gabalais. Apžiūrėjęs skrandį trumpam padvejojo, bet po to surijo ir tą.
Ežys namuose jautėsi labai patogiai, elgėsi kaip katinas, nesigūždavo, nesislėpdavo, naktimis triukšmaudavo kaip nemažas padaras, beje, tikrai neblogai laipiojo - buvo net ant palangės užsiropštęs.
Žinoma, buvo kilusi mintis jį pasilikti - padaras smagus, gerai valgo, kelią nuoširdų pasigėrėjimą svečiams, aišku, dvokia neblogai, bet tobulų juk nėra. Vis tik buvau griežta - vos tik nutirpo paskutinis sniegas ir miške kasdien matydavau drugelius ir pirmuosius šarvuotus žygius, ežys buvo grąžintas atgal į motulės gamtos prieglobstį.
Nuo pirmos paleidimo minutės, jis kaip niekur nieko pradėjo knistis po lapais, žiūrinėti po šakelėmis, iškart pasigavo kažkokį žioplą vabalėlį, lyg visą mėnesį tik tai ir tebūtų veikęs. Neprapuls, pagalvojau ir palikau jį gyventi savo spygliuotą ežišką gyvenimą.
