Vietoje atsakymo į klausimą, kokia profesija pasaulyje seniausia, daugelis turbūt ironiškai šypteltų. Tačiau pagalvokime rimčiau: juk iš tikrųjų tai – medžiotojas, nuo pirmykštės bendruomenės laikų į namus tempęs mėsą tam, kad išmaitintų šeimą. Žinoma, per daugelį amžių pirminė medžioklės funkcija pasikeitė. Tačiau šiandien, nors ir turime pakankamai kitokio maisto, dalis vyrų ir moterų vis tiek eina į miškus. Kodėl?

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas, laidos „Girių takais“ vedėjas Eugenijus Tijušas atsako, kad tikrai ne dėl mėsos. Medžioklė vyrams yra tarsi mažytė šventė, kupina įvairių ritualų ir tradicijų. Tiesa, nors Lietuvos medžioklės kultūroje ryškių randų paliko sovietmetis, tačiau E. Tijušo pastangų dėka jie po truputį blanksta.

Artėjančios Šv. Huberto, Medžiotojų dienos proga GRYNAS.lt kalbina vieną garsiausių Lietuvos medžiotojų.

Kodėl Lietuvos medžioklės kultūra ir istorija tokia problematiška?

Europoje medžioklės tradicijos formavosi vėlyvaisiais viduramžiais aukštuomenės tarpe. Tuomet atsirado rafinuotos elgesio manieros. Vėliau tos manieros iš aukštuomenės perėjo visam viduriniajam sluoksniui. Juk iš pradžių medžioklė buvo kilmingųjų užsiėmimas: bajoras turi savo žemes ir medžioja jose.

Pavyzdžiui, kultūringos medžioklės tradicijos į kraują įaugusios mūsų kaimynams lenkams. O pas mus visa ta dvarų istorija nutrūko dar cariniais laikais. Tarpukariu mūsų, medžiotojų, patriarchas, profesorius Tadas Ivanauskas bandė diegti europietiškas tradicijas. Tačiau vos pradėjome perimti europietišką kultūrą, prasidėjo sovietmetis. Vėl viskas nutrūko. Gyvenome izoliuoti kaip konclageryje. Todėl tas visas europietiškas tradicijas ir kultūrą atrandame tik dabar.

Jau daugiau nei dvidešimt metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Kas per šiuos metus pasikeitė?

Iš karto po sovietmečio buvo tokia banga vyrų, kurie norėjo kuo greičiau tapti medžiotojais tik tam, kad gautų šviežios mėsytės. Idealizmo juose nebuvo... Tačiau šie žmonės labai greitai atsisijojo, kai paaiškėjo, kad tas namo parsineštas mėsos gabaliukas yra aukso kainos. Medžiotojai juokaudavo, kad, neduok Dieve, mėsos kainą sužinotų žmona. Juk kai paskaičiuoji to gabalėlio savikainą, pradedant reikalinga amunicija, pašarais ir taip toliau, supranti, kad turguje už tokią sumą nusipirktum tris, penkis, o gal ir dešimt kilogramų kiaulienos.
E. Tijušas
Sumedžiotas žvėris nemėtomas, netampomas, ant jo nesėdima, nesifotografuojama užkėlus koją. Gyvūnas turi būti ištempiamas estetiškai, pagarbiai, nedarkant jo.

Maždaug 1995-aisiais prasidėjo antroji medžiotojų banga, kurią net nežinau, kaip pavadinti. Būti medžiotoju tapo madinga. Tėvai labai norėjo, kad jų palikuonys irgi būtų medžiotojais. Todėl kartais tėvas sūnų, kuriam vos suėjo aštuoniolika metų, tiesiog už rankos atvesdavo į medžiotojų kursus.

Mano tėviškėje Kupiškyje vieną gegužę išėjo taip, kad visų miesto vidurinių mokyklų abiturientai tuo pat metu laikė ir abitūros, ir medžioklės egzaminus (šypsosi – aut. past.). Tačiau mano praktika rodo, kad taip prievarta atvesti žmonės labai greitai nubyra.

Na, o nuo 2003-ųjų medžiotojais daugiau tampa tie žmonės, kuriems jau daugiau nei trisdešimt metų, jie jau baigę mokslus, turi darbą ir šiek tiek „laisvų“ pinigų tokiam pomėgiui. Tokia praktika yra ir daugelyje Europos valstybių.

Dauguma medžiotojų – labai tvarkingi, prisižiūrintys vyrai. Ar yra koks nerašytas įstatymas, kaip medžiotojas turi atrodyti kasdien?

Tikrai mes taip atrodome? (nustemba – aut. past.). Na, aš, tiesą sakant, į tai niekada neatkreipiau dėmesio, o Jūs, kaip moteris, turbūt geriau pastebite (šypsosi – aut. past). Nors žinote, dabar galvoju. Turbūt tai yra kažkoks nevalingas refleksas. Negali į medžioklę važiuoti apšepęs, nesiprausęs, nesiskutęs. Didžiajai daliai medžiotojų tas išvažiavimas į mišką yra savotiška šventė, kurios jie labai laukia.

Nė viena šventė neapseina be tradicijų. Kokios pagrindinės medžioklės tradicijos?

Yra daug medžioklės papročių ir ritualų, kurie, kaip jau sakiau, formavosi vėlyvaisiais viduramžiais. Tradicijų ir papročių yra dvi kryptys: pagarba sumedžiotam gyvūnui ir pagarba pačiam medžiotojui. Yra nerašytas medžiotojo garbės kodeksas, apranga, išvaizda apskritai. Ne ką mažiau svarbi muzikinė medžioklės kultūros dalis.

Kaip reiškiama pagarba sumedžiotam gyvūnui?

Sumedžiotas žvėris nemėtomas, netampomas, ant jo nesėdima, nesifotografuojama užkėlus koją. Gyvūnas turi būti ištempiamas estetiškai, pagarbiai, nedarkant jo. Kokie techniniai sprendimai bus priimami, tai jau medžiotojų reikalas. Pavyzdžiui, Skandinavijoje medžiotojai turi tokias mažytes mašinytes, kurias įsivaro į pelkes, užkabina žvėrį, gražiai ištempia. Negalima žvėrių krauti į mašiną kaip malkų. Reikia elgtis delikačiai, o ne kaip su kokiu nukautu priešu – nušoviau, koja paspyriau ir pamiršau.

Kas vyksta po to?

Išguldymas. Jis vyksta tam tikroje aikštelėje, kuri apribojama eglišakėmis, išdėliotomis ant žemės. Aikštelės kampuose uždegami nedideli lauželiai. Įėjimas į aikštelę būna tik vienas. Dar nuo pirmykštės bendruomenės laikų tikima, kad tokia aikštelė su žvėrimis laikoma šventa ir negalima joje bet kaip elgtis. Pakliūti į aikštelę galima tik per „vartelius“ – vienintelį tarpą tarp eglišakių.

Didžiausia nepagarba šiai ceremonijai yra peržengti per tas eglišakes. Mūsų medžiotojai, pakliuvę į kitose valstybėse rengiamas medžiokles, bene dažniausiai būna nušvilpiami būtent už šios taisyklės nepaisymą.

Aikštelėje gyvūnai guldomi tam tikra tvarka ir tik ant dešinio šono – tam, kad širdis būtų viršuje. Iš pradžių guldomi stambiausi, tada kitoje eilėje guldomi smulkesni – kiškiai, lapės ir taip iš eilės.

Stambių gyvūnų medžioklėse paprastai taip nebūna, bet smulkesnių, pavyzdžiui, fazanų ar kiškių, kuomet sumedžioti kiekiai yra didesni, eilėje kas dešimto galva iškišama truputį aukščiau.
Visiems stambiesiems žvėrims – briedžiams, elniams – yra skiriamos pagerbimo šakelės. Žiemą šakelės būna eglės arba pušies, pavasarį – žydinčio zuikiakrūmio, o vasarą – ąžuolo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagerbimo šakelė gali būti tik laužta, o ne nupjauta peiliu ar nukirsta kirviu. Šios šakelės naudojamos dviems dalykams: pagerbti sumedžiotam gyvūnui ir jį sumedžiojusiam medžiotojui.

Kas konkrečiai daroma su tomis šakelėmis?

Išguldžius visus gyvūnus po tokią šakelę dedama kiekvienam ant krūtinės. Tai yra vadinamoji šūvio šakelė, žyminti geistiną šūvio vietą. Juk ne visada pavyksta pataikyti tiesiai į krūtinę, todėl neieškoma tos žaizdos ir tiesiog dedama ant krūtinės. Jei gyvūnas yra patelė, tai šakelės nulaužtas galas dedamas link papilvės, pabrėžiant motinystę ir giminės pratęsimą. 
E. Tijušas
Sumedžiotam gyvūnui parodoma didžiausia nepagarba, kai medžiotojas fotografuojasi stovėdamas šalia jo ir prispaudęs viena koja, kaip kokios primityvios tautelės atstovas prie nugalėto priešo.

Jeigu tai patinas, tuomet šakelės nulaužtas galas atsukamas į ragus – trofėjų, liksiantį medžiotojui. Taip pat patinui dar viena pagerbimo šakelė dedama į burną. Tai yra vadinamasis „paskutinis kąsnis“. Taip simboliškai žvėriui suteikiama galimybė iškeliaujant į dausas gauti tą paskutinį kąsnį, kurį medžiotojas savo šūviu galbūt nutraukė.

Kai medžiotojai žvėris išguldo, sudėlioja visas pagerbimo šakeles, tuomet visi sustoja į eilę tam tikra tvarka. Priešais sumedžiotų žvėrių galvas – medžiotojai, priešais užpakalius – varovai. O medžioklės organizatorius – per vidurį. Jei medžioklės organizatorius dėl kokių nors priežasčių medžioklėje jau nebedalyvauja, tuomet jį pavaduoja amžiumi vyriausias medžiotojas.

Tuomet įteikiamos pagerbimo šakelės medžiotojams?

Taip. Medžiotojui šakelė įteikiama už šūvį, už nuopelną. Šakelė teikiama nuo skrybėlės, tai yra, medžioklės organizatorius padeda šakelę ant savo skrybėlės ir paduoda medžiotojui, kuris šakelę pasiima pats. Kitas variantas – teikti šakelę nuo medžioklinio peilio: delne laikomas peilis ir prie jo pirštu prispausta šakelė. Medžioklės organizatorius sveikina medžiotoją, kuris pats pasiima šakelę nuo peilio, užsikiša sau už skrybėlės ir nešioja ją iki tos dienos 24 valandos.

Beje, yra vienas paprotys, kuris Lietuvoje labai retai sutinkamas, nors Lenkijoje, Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje jis labai tvirtas. Pagerbimo šakelė gali būti skiriama ir į paskutinę kelionę lydint savo kolegą. Tuomet medžiotojai šakeles perriša juodu kaspinėliu, užsikiša priešingoje – kairėje – skrybėlės pusėje, o karstą leidžiant į duobę sumeta jas vietoje gėlių. Vieną kartą taip pagerbėme ypatingos garbės nusipelniusį medžiotoją. Galiu pasakyti, kad visi reagavo labai teigiamai, nes viskas atrodė tikrai įspūdingai.

Gal galite paaiškinti, kaip reikėtų tinkamai fotografuoti sumedžiotą gyvūną? Kas galima, kas draudžiama?

Fotografuojantis su sumedžiotu gyvūnu stengiamasi maskuoti žiauriąją dalį – žaizdą, kraują. Juk kartais šūvis išdarko kūną, todėl stengiamasi nevaizduoti pačio nukovimo. Svarbu akcentuoti, kad tiek nerašytas medžiotojo garbės kodeksas, tiek rašytos medžioklę reglamentuojančios direktyvos numato, kad žvėries mirtis būtų kuo greitesnė ir suteikianti mažiausiai skausmo. Negali kaip užsimanęs šauti į stambų gyvūną. Tam turi būti atitinkamo dydžio kulkos.

Sumedžiotam gyvūnui parodoma didžiausia nepagarba, kai medžiotojas fotografuojasi stovėdamas šalia jo ir prispaudęs viena koja, kaip kokios primityvios tautelės atstovas prie nugalėto priešo.

Gyvūnas traktuojamas kaip savotiškas dvikovos dalyvis, nors jis ir neginkluotas. Medžiotojams amunicija irgi yra ribojama. Be to, pati technika savaime dar nereiškia, kad žvėrį pavyks sumedžioti. Reikia ir taiklumo, ir gebėjimo mokėti žvėrį pergudrauti, ir kantrybės sulaukti tinkamam momentui. Kadangi žvėris yra dvikovos dalyvis, tai po jos jis ir tinkamai pagerbiamas. Negalima su gyvūnu elgtis niekinančiai.

Tačiau gyvūno juk niekas neklausia, ar jis nori į tą dvikovą su medžiotoju eiti...

Čia paliečiamas esminis klausimas: šiuolaikinėje visuomenėje vis dar yra priimta eiti ir tuos gyvūnus naikinti. Kalbant filosofiškai, pasaulis taip jau sukurtas, kad vienas gyvūnas gyvena kito sąskaita. O žmogus yra toks gyvūnas, kuris, nenaikindamas kitų, negali egzistuoti. Didžiausias ginčas kyla tuomet, kai manęs klausia: kaip tau negaila žudyti? Tuomet aš atsakau: o kaip tau negaila žiurkę užmušti?
E. Tijušas
Dėl visapusiškai kenksmingos žmogaus veiklos, kuri gamtą jau taip sudarkė, kad nereguliuojant gyvūnų skaičiaus kai kur būtų tiesiog nebeįmanoma tvarkytis.

Visuomenėje yra keistų stereotipų, pavyzdžiui, vienas gyvūnas blogietis, brudas ir jį galima naikinti, o kitas – gerietis. Visų nuomone, stirna yra šventa karvė. Žmonės manęs klausia, kaip man negaila į ją šauti. Tačiau toks klausimas niekam nekyla, kai sumedžioju šerną – jis negražus ir jo niekam negaila. Kas nustatė ribą, ką užmušti galima, o ko negalima? Uodą užmušti – galima, žiurkę nuodyti – galima. Mušdamas musę irgi niekas nesusimąsto – teškia ir tiek. Medžiotojams yra labai daug apribojimų, ko negalima daryti, pavyzdžiui, nuodyti. O žiurkes – tik nuodyk! Bet palaukite, ar žiurkė – ne žinduolis?..

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad medžioklė yra tiesiog neišvengiama. Ne dėl pačios medžioklės. Dėl visapusiškai kenksmingos žmogaus veiklos, kuri gamtą jau taip sudarkė, kad nereguliuojant gyvūnų skaičiaus kai kur būtų tiesiog nebeįmanoma tvarkytis. Jei, pavyzdžiui, Seimas vieną dieną nuspręstų medžioklę iš viso uždrausti, esu įsitikinęs, kad pirmieji pradėtų protestuoti ne patys medžiotojai, o ūkininkai. Kas tada reguliuotų šernų kaimenes? Veterinarams būtų daug problemų ir dėl lapių gausos, galinčios sukelti įvairių ligų protrūkį.

O ką pasakytumėte tiems, kurie teigia, kad žmogus gali gyventi valgydamas tik augalinį maistą?

Stop. Kas gali garantuoti, kad po šimto ar dviejų šimtų metų nepaaiškės, kad salota irgi jaučia, kai ją valgo? Kas nustatė, kad augmenija yra prastesnė gyvybės forma? Įdomi situacija yra su žuvimis. Ar dažnai girdite, kad dėl to paties veiksmo – žudymo – būtų smerkiami žvejai?

Preliminariais skaičiavimais, Lietuvoje milijonas žmonių bent kartą per metus į vandenį įmerkia meškerę ir žvejoja. Trečdalis mūsų krašto gyventojų! Tačiau niekas jų nesmerkia. Todėl, kad žuvys tyli ir vandenyje jų nesimato. Žmonės valgo žuvį ir sako, kad tai – ne mėsa. Atsiprašau...

Yra tekę girdėti pasisakymų, kad medžiotojai yra tik mėgėjai ir geriau būtų įsteigti profesionalią gyvūnų skaičių reguliuojančią instituciją. Ką apie tai manote?

Tokie pasisakymai yra visiškas absurdas. Kam samdyti pulką žmonių ir mokėti jiems atlyginimus, kuomet medžiotojai patys už tai moka mokesčius valstybei? Apskritai nežinau daugiau jokios kitos taip griežtai reglamentuotos veiklos, tiksliau, pomėgio, kaip medžioklė. Popierizmo labai daug.

Pavyzdžiui, yra bendras leidimas kolektyvui medžioti atitinkamuose plotuose. Tame leidime parašyta, ką mes privalome, privalome ir dar kartą privalome daryti, o tik pabaigoje keli punktai – ką galime. Beveik militarizuota organizacija (šypsosi – aut. past.). Bet kuriuo metu kontroliuojančios institucijos gali paprašyti manęs visus popierius parodyti. Be leidimo medžioti niekur negaliu važiuoti. Šuns dokumentus taip pat reikia patikrinti – ar tikri kilmės dokumentai, nes negalima bet kokio kiemsargio pasiimti. Tiesa, mes dar nepasiekėme tokio lygio, kad šunims reikėtų laikyti egzaminus, kol kas užtenka kilmės dokumento.

Norint pasiimti šunį į medžioklę reikia, kad jis būtų išlaikęs egzaminą?..

Žinoma. Egzaminas reikalingas tam, kad šuo įrodytų, jog yra medžioklinis, sugeba atlikti įvairias medžioklėje reikalingas funkcijas. Egzamino užduotys priklauso nuo šuns veislės. Pavyzdžiui, mano Dakas yra paukštinis šuo – anglų seteris. Jo funkcija – surasti paukštį. Šuo tai daro specifiniais veiksmais.

Kokiais?

Na, pavyzdžiui, rudenį su juo išeiname medžioti kurapkų. Jis priešais mane turi bėgioti šaudykle nutoldamas nuo manęs ne daugiau kaip per šimtą metrų. Pajutęs paukščio kvapą jis turi sustingti gracinga poza ir stovėti tol, kol aš prieisiu ir duosiu jam komandą „Pakelk!“. Po to, kai paukštis pakyla, šuo jau be mano komandos turi atsigulti ir laukti, kol aš iššausiu, paukštis nukris ir aš duosiu jam komandą „Nubėk, atnešk“. Atnešęs paukštį šuo turi manęs gražiai paprašyti, kad aš tą paukštį iš jo paimčiau. Toks yra minimalus egzaminas šuniui Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

Ar medžiokliniai šunys turi būti agresyvūs?

Ne. Čia labai svarbu pažymėti, kad per visą sovietmetį mūsų medžiotojai yra nuėję truputį netinkama linkme. Daugeliui atrodo, kad gyvo ar negyvo žvėries draskymas, kandymas, tampymas yra labai gerai. Nieko panašaus.

Medžioklinis šuo paukštį turi atnešti taip, kad jis nebūtų nei sudraskytas, nei apkramtytas. Pavyzdžiui, tuose egzaminuose, apie kuriuos pasakojau, būna naudojama gyva antis pakirptais sparnais. Ji paleidžiama, nueina į nendryną. Šunys turi ją surasti. Ta pati antis naudojama keturis penkis kartus. Šunys ją atneša kaip kiaušinį. Medžioklinis šuo turi visiškai nerodyti agresijos.

Tikiuosi, kad tokie egzaminai Lietuvoje bus įvesti maždaug po penkerių metų.

Medžiotojai, linkėdami vieni kitiems sėkmės, sako „Nei plauko, nei tauko Jums!“. Iš kur tokia tradicija?

Čia mes esame gerokai pasiklydę tarp vakarietiškos ir rytietiškos medžioklės kultūros. Daugumoje Vakarų valstybių medžiotojams tiesiog į kraują įaugęs pasisveikinimas yra „Medžioklei valio!“ arba „Tegyvuoja medžioklė!”. O mūsų „Nei plauko, nei tauko“ yra paprasčiausias tiesioginis vertinys iš rusų „Ni puha, ni pira“ (liet. Nei pūkų, nei plunksnų – aut. past.). Tačiau juk rusai šį posakį vartoja tiek linkėdami sėkmės medžioklėje, tiek prieš egzaminą, tiek einant pas viršininką „ant kilimėlio“.

Šis posakis neturi jokių istorinių tradicijų, tačiau tai nėra blogai, juk jis skamba žaismingai.
Ar žmona, lydėdama vyrą į medžioklę, turėtų sakyti „Medžioklei valio!“?

Net nežinau. Gal iš tikrųjų buitiniame kontekste tas „Nei plauko, nei tauko“ labiau tinka. „Medžioklei valio!“ tinkamesnis oficialioms akimirkoms, pavyzdžiui, po išguldymo, kai medžioklės vadovas su visais atsisveikina.

Ačiū už pokalbį