Norėdami atitrūkti nuo gyvenime persekiojančios rutinos, pailsėti ieškome įvairiausių užsiėmimų ir pramogų. Tai gali būti: knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas. Ekstremalesnių pojūčių mėgėjai renkasi šuolius parašiutu, sportą, dar kiti – medžioklę, žvejybą, fotografiją... Šįkart ties ja ir sustokime.
Fotografija leidžia pasaulį „sufokusuoti“ kitaip. Kadruose užfiksuojame žmones, gamtą, gyvūnus, miestą, architektūrą. Turbūt viską, visada ir visur, kai tik galime paspausti fotoaparato užrakto mygtuką. O kalbant apie netradicines erdves? Pavyzdžiui, povandeninę fotografiją. Tokių, kurie tą mygtuką spaustų po vandeniu, nėra daug, ypač Lietuvoje.
Iš pirmo žvilgsnio galima maloniai nustebti, mat apie povandeninę fotografiją šįkart kalbėjausi ne su nardymo mokyklų specialistais, o su broliu pranciškonu Evaldu Daruliu. Jis – Kretingos katalikų parapijos klebonas. Tuomet imi ir tyliai susimąstai, kad pomėgiai gali būti tokie pat kontrastingi kaip ir žmonės.
Kalbamės apie povandeninę fotografiją, buvimą su savimi, vandenyje jaučiamą nesvarumo būklę, kuri galbūt panaši į esančią kosmose ir netikėtą susitikimą su rykliu.
Povandeninį pasaulį fiksuoja 14 metų
Turbūt pradėti reikėtų nuo to, kada ir kodėl Evaldas Darulis susidomėjo povandeninės fotografijos pasauliu.
Vanduo, povandeninis gyvenimas jį žavėjo nuo vaikystės, kai fotografijos jo gyvenime dar nebuvo. Mėgdavo plaukioti, nardyti, o kelionė į vandens gelmes su fotoaparatu rankose prasidėjo prieš maždaug 14 metų, gyvenant Italijoje. Kaip sako jis, veikla su gamta, vandeniu, mišku, bėgiojimas – tai ilgaamžiai jo pomėgiai.
Ką mato vandenyje, tą nori perteikti ir fotografijose
Kai paklausiu, kas yra povandeninė fotografija, ar tai – hobis, sportas, buvimas tik su savimi, Evaldas nutyla, apmąsto mano klausimą. Galop, nutaria, kad tai hobis, nors ne vienam. Tai gali būti ir sportas, o užsienyje netgi savotiškas darbas.
„Aš kartais sakau, kad su fotoaparatu – ar einu į mišką, ar neriu į vandenį – einu į „medžioklę“. Nesužaloju gyvūno, bet tuo pačiu įamžinu jį, jeigu pavyksta. Tai kaip hobis. Fotografija tau leidžia pamatyti kitaip. O vandenyje viskas dar keisčiau. Tu privalai perteikti tą „kitokią“ nuotaiką.
Vandenyje matai daugiau įvairiausių krislelių, augalijos, žuvų. Pavyzdžiui, fotoaparato blykstė gali išryškinti kažkokius plaukiojančius gyvūnėlius, kurių įprastai nepamatysi. O ir spektro šviesa kitaip lūžta. Jei neturi tam tikrų filtrų ar pakankamai šviesos, tai negali užfiksuoti tikrų vandens spalvų, to pasaulio. Tai, ką matau vandenyje, tą noriu perteikti ir savo fotografijose“, – pasakojo vyras.
Povandenine fotografija mūsų pašnekovas užsiima nedažnai, kai lieka laisvo laiko, o jo kartais ir pritrūksta. Jo teigimu, „kiekvienas brolis turi kažkokį savo pomėgį. Ir bent kartą į mėnesį praleidžia taip, kaip jam patinka.“
Buvimas su savimi
Priartėjome prie klausimyno dalies, susijusios su vandens pasauliu, noru jį įamžinti. Iš kur ta trauka ir noras?
E. Darulis juokiasi, sakydamas, kad tai gal ir kvailai skambės... bet po vandeniu jis gali ir nieko nematyti. Buvimui vandenyje jis atranda įvairių sinonimų ir visi jie, tuo pačiu tapatūs, bet ir labai skirtingi.
„Man svarbu vandenyje plūduriuoti, kabėti, būti. Mano pagrindinis tikslas nėra tenkinti savo smalsumą, esmė – būti vandenyje. Kartais kiti klausia, – kai, sakykim, važiuoju panerti į kokį ežerą, – ko aš ten važiuoju?
Aš paprasčiausiai būnu. Tai leidžia pailsėti. Panėręs girdi tik savo kvėpavimą. Nebent koks traškesys ar kateris praplaukia ir t.t. Jei delfinai priplauktų, girdėtum ir jų garsus, aišku, ne visus, nes kai kurių mūsų ausis tiesiog negali girdėti. Vaizdo kamera galima užfiksuoti daugiau negu mes girdime. Sakyčiau, kad dabar gal net dažniau filmuoju nei fotografuoju...
O kai paimi fotoaparatą į rankas, tu ieškai kažkokios žuvies, augalo, spalvos, saulės, kuri šviečia iš viršaus, piešia vienokį ar kitokį atspalvį“, – apie savo santykį su vandens pasauliu pasakojo pašnekovas.
Buvimas po vandeniu – lyg žemiškajame kosmose
E. Darulis prasitaria, kad jausmas po vandeniu greičiausiai panašus į nesvarumo būseną. Gal net, sakykim kaip kokiam žemiškajame kosmose.
„Tu nejauti jokio svorio, girdi tik savo kvėpavimą. Tai atpalaiduoja.
Prisiminkime kaip būna fantastiniuose filmuose. Herojus mato kažkokią šviečiančią sieną, žengia žingsnį ir praeina pro ją. Ten kitas pasaulis, vos ne kaip kokiose „Narnijos kronikose“: įlindo į spintą ir išlindo į naują pasaulį. Tai lygiai taip pat atsistoji prieš vandenį, saulė spinduliuoja į jį, tu matai vandenį, bet nematai, kas tavęs laukia po juo. Sakykime, Egipte tu matai dugną, o Lietuvos vandens telkiniuose tu nieko nematai. Kai įneri, tau atsiveria kita erdvė, matai kitą pasaulį ir pasijauti, kad esi to pasaulio dalis.“
Ką fotografuojame po vandeniu?
Jau pradžioje užsiminiau, kad dažniausiai fotoaparatu spraigome mygtuką fiksuodami žmones, peizažus, gyvūnus... O, ką dažniausiai fotografuoja povandeninės fotografijos mėgėjai?
Vieni mėgsta fotografuoti žuvis, augalija, kas drąsesni ieško įvairiausių nuskendusių objektų, pavyzdžiui, laivų... O kiti bando pro fotoaparato ieškiklį užfiksuoti tuos pačius žmones. Tik kitaip.
Australijos fotografė Narelė Autio (Narelle Autio) fotografuoja žmones, kurie mėgaujasi vandens malonumais. Laukia ten, kur susidaro bangos, o prieš joms lūžtant neria tiesiai į dugną. Kaip ji sako, žmonės vandenyje savotiškai išsilaisvina: tampa drąsesni, ramesni, netgi valiūkiški.
O štai E. Darulis samprotauja, kad jeigu diena saulėta, o po vandeniu matomumas siekia kokius 5 metrus, tai žiūrėdamas į dangų, tu matai ir augančius medžius, jų bangavimą, kurį sukuria vėjas. O žiema, gali iš vandens fotografuoti prie eketės krašto stovinčius smalsuolius.
„Jei nardai, pavyzdžiui, Platelių ežere, tai gali prie senojo tilto fotografuoti polius, didžiules lydekas, ešerius, žaisti su saulės spinduliais. 16 m gylyje ant Kryžiavonės kalvos Pranciškonų vienuolių ir nardymo centro „Oktopusas“ narių ir jų vadovo Arūno Vainoro dėka pastatytas kryžius, kiek giliau, 26 m gylyje nuskendusi jachta „Gervazas“.
O užsienyje, pavyzdžiui, Egipte gali fotografuoti įvairiausių spalvų žuvis, Viduržemio jūroje dar kitaip. Priklauso nuo vietos kur neri. Upėje srovė, purslai, judantis smėlis, banguojančios žolės, gali pasidaryti labai gražių kadrų. Lietuvoje turi žinoti konkrečiai vietą, kur, kas yra. Jeigu nežinosi, gali būti, kad žingsniuosi dugnu, kuris yra visiškai tuščias.“
Mėgstamiausios vietos – Plateliai ir Minija
Brolio pranciškono manymu, Lietuvoje daugelis užsiimančių povandenine fotografuoja, turbūt važiuoja prie Platelių ežero, mat ten skaidru. Baltijos jūrą renkasi greičiausiai mažesnė dalis mėgėjų, kadangi ten ir pati nardymo specifika yra sudėtingesnė.
Pasak pašnekovo, jam labiausiai patinka minėtasis Platelių ežeras ir Minijos upė. Pastaroji dėl savo skaidrumo ir dėl to, kad gali pasigirti didelė žuvų įvairove, kurių nebėra, arba yra mažai kitose upėse.
„Minija yra sąlyginai neužteršta upė, todėl gali pamatyti kartuoles, raines, paprastuosius kirtiklius ir kūjagalvius, vijūnus, jūrines nėges. Kai kurie net nežino, kad tokios žuvys Lietuvoje egzistuoja.
O Platelių ežerą mėgstu dėl įvairiausių vandens objektų, pavyzdžiui, vandenyje nuvirtusių medžių, nuskendusios jachtos ir t.t.“, – apie savo mėgstamas povandeninės fotografijos vietas pasakojo E. Darulis.
Netikėtas susitikimas su rykliu
Pasidomiu, ar nerdamas pirmą kartą, o gal ir dabar nejaučia baimės, kai susitinka su vandens gyventojais.
E. Darulis pasakoja, kad baimės nei dabar, nei anksčiau nejautė. Tačiau prisimena savo netikėtą pasimatymą su rykliu. Tuo metu nardė užsienyje, fotoaparato, deja, nepasiėmė, nes manė, kad nieko ypatingo vandenyje nebus, tačiau pašnekovas sakydamas šypsosi, kad „šis tas“ vis dėlto buvo.
Ryklys plaukė sau, vyras sau, taip ir prasilenkė, tik nužiūrėdami vienas kitą.
Įranga brangi, bet nėra būtina
Kaip ir povandeninė medžioklė, taip ir povandeninė fotografija yra sąlyginai brangus malonumas, kai imi plačiau nagrinėti standartinės nardymo ir fotografavimo įrangos kainas. Nors E. Darulis sako, kad į tokią povandeninę kelionę galima leistis ir tik turint fotoaparatą, tiesa, taip ilgai po vandeniu neišbūsite, bet fotografuoti galima. O kai kurie perka dėvėtą įrangą, norėdami sutaupyti.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad prieš nusižiūrėjęs konkretų fotoaparatą, turi pasidomėti ir susirasti kokio jam reikės dėklo (povandeninė „dėžė“, į kurią dedamas fotoaparatą) arba iškart pirkti atsparų vandeniui.
Jis pats naudoja seną Canon fotoaparatą, kaip sako „daugiau pikselių turinčią „muilinę“.
Apsirengiu neopreninį kostiumą, plaukmenis (lastus), kaukę („maskę“) ir švinų diržą, kad greičiau galėčiau nugrimzti į dugną. Visko nepirkau, bet kiek žinau, įsigyjant naują įrangą, tai labai brangus malonumas. Grubiai tariant, kostiumas – nuo 300 iki 1 tūkst. litų, plaukmenys – 200 Lt, kaukė – 200, liemenė – 2 tūkst. Lt.“
Jeigu norite padaryti profesionalią nuotrauką, E. Darulis pataria, kad labai svarbu naudoti blykstę, kuri būtų atspari vandeniui. Tuomet gali apšviesti, išgauti tam tikras spalvas. Blykstė padeda, ypač Lietuvoje esančiuose vandens telkiniuose, mat juose tamsu, nėra didelio matomumo. Arba jeigu neturite filtro, tai, kaip sako pašnekovas, pavyzdžiui, Plateliuose viskas bus žalia, o Egipte viskas mėlyna.
Kur fotografuoti mieliau – Lietuvoje ar užsienyje?
Neretai leidžiamės į tolimiausius užsienio kampelius, nors nesame apkeliavę savosios Lietuvos, manydami, kad joje nieko įdomaus nėra. Tačiau pradedant ieškoti, o ne tik „manyti“ dažnai galima atrasti neįprastų ir įdomių vietų, kurių galėtų pavydėti ir tie patys tolimieji egzotiški kraštai. O užsieniečiai vis dar būriais keliauja į Lietuvą, sakydami, kad mūsų gamta išskirtinė.
O kaip su povandenine fotografija, Lietuvoje ar užsienyje ja užsiimti maloniau? Mūsų pašnekovas mano, kad tai priklauso nuo kiekvieno potraukio ir galimybių. Už didesnį malonumą reikia mokėti – kelionė, kitos išlaidos.
„Aš pasiilgstu tokių vandens telkinių kaip Minijos upė ar Platelių ežeras, tokio tikresnio... gal aš esu „išsigimęs“ lietuvis (juokiasi). O štai, nardai Egipte tarp daug įvairiausių spalvų derinių, bet vis tiek jautiesi kaip kokiame dideliame akvariume. Tad dažniausiai užsiimti povandenine fotografija Lietuvoje man maloniau.“
Tykantys pavojai
Užsiminus apie tykančius pavojus, galima tik pasakyti, kad jie tokie patys kaip ir povandeninės medžioklės mėgėjų: brakonierių tinklai, kvėpavimo režimo subtilybės.
O pats buvimas po vandeniu, pasak vyro, priklauso nuo vandens telkinio gylio. Jeigu gilu, šalta, tai gali išbūti, sakykim, pusvalandį, o negiliame gylyje (iki 20 metrų) gali būti iki valandos. Kuo giliau, tuo nardymo ir fotografavimo laikas trumpėja.
Fotografuoja visais metų laikais
E. Darulis mėgsta fotografuoti visais metų laikais.
Anot jo, vasarą geras skaidrumas, rudenį vanduo susidrumsčia, artėjant žiemai vėl skaidrėja, o pavasarį jis skaidrus tol, kol nepradeda viskas žydėti.
„Turi stebėti gamtą. Žiemą žuvys pasitraukia į gilumą, o giliai tuo metu nepanersi, vasarą nutaręs fotografuoti lydekas, jas randi tose pačiose vietose, o rudenį jos pradeda maitintis, tad jų reikia ieškoti, viskas priklauso nuo vietos. Kiekvienas metų laikas vis kažką pakeičia.“
Investicijos į save, žmonių pasirinkimai
Artėjame prie pokalbio pabaigos, kuris nukrypsta apie žmones. Paklausiu E. Darulio, ar toks užsiėmimas Lietuvoje populiarus, bet pokalbis išsirutulioja apie ne visad tinkamus žmonių pasirinkimus, iškreiptą savirealizaciją.
„Aš labai džiaugiuosi, kad atrandu žmones, kurie užsiima tokia veikla, bet, kaip pastebėjau, Lietuvoje populiariau prišiukšlinti gamtoje ir prisigerti alaus. Norėčiau, kad tokie žmonės „išgytų“. Kai kalbėjau apie šio užsiėmimo kainą, tai dabar svarstau, kad galėtų paskaičiuoti tie, kurie išleidžia pinigus nereikalingiems dalykams... tai jau geriau vieną kartą investuotų ir džiaugtųsi sveiku gyvenimo būdu ir ramybe.“
Tuo pačiu grįžtame ir prie klausimo apibendrinimo. Taip, toks užsiėmimas Lietuvoje, bent jau kol kas, nepopuliarus.
Kiekvienas turi turėti hobį
Mūsų pokalbis baigiasi pasvarstymais, kad E. Darulio profesijos žmonių, kurie turėtų tokį pomėgį – greičiausiai yra vienetai arba jų visai nėra.
„Aš norėčiau tikėti, kad yra ir daugiau kunigų, Dievo žmonių, kurie užsiimtų povandenine fotografija, tačiau pats tokių nepažįstu.
Kiekvienas žmogus turi turėti savo hobį, laisvalaikio praleidimą, nes prie Dievo įsakymų yra įsakymas „Ilsėtis“, kurio turėtume laikytis. Popiežius Benediktas XVI prieš mėnesį per šeimų susitikimą Milane pabrėžė, kad sportas – vienas iš privalomų dalykų...“, – mūsų pokalbį užbaigė brolis pranciškonas Evaldas Darulis.
Gamtosauga
Povandeninė fotografija yra aplinkai draugiškas laisvalaikio leidimo būdas. Buvimas gamtoje skatina geriau pažinti ir gerbti gamtą, vadinasi mažiau ją žaloti. Būnant gamtoje žmogus atitraukiamas nuo kitų laisvalaikio leidimo būdų, kurie skatina vartoti. Be to, gamtos stebėjimas ir fotografavimas – tai pasyvūs veiksmai ir tiesiogiai aplinkos neveikia.
