Profesoriaus habil. dr. Jono Rimanto Stonio atsakymas skaitytojams po pirmojo straipsnio apie lietuvių ekspedicijas džiunglėse:

Sveiki, kolegos skaitytojai! (aš irgi mėgstu paskaityti kitų žmonių kelionių aprašus).

Pirmiausia, turėčiau Jums prisipažinti, kad nesu nei drąsus, nei ištvermingas, nei koks „kietas“ džiunglių keliautojas, bet, manyčiau, pakankamai linksmas ir optimistas (tikrai ne niurzgalius). Labai vertinu (gerbiu) žmones su humoro jausmu.

Rašiau, kad džiunglių nemėgstu, nes jose daug baisybių... Bet tik dėl savotiškos intrigos, norint provokuoti, sužadinti vaizduotę, nes mane patį džiunglės, kalnai ir dykumos (o taip pat Lietuvos miškai ir mūsų pajūris) traukia kaip koks stipriausias pasaulyje magnetas. Tiesiog be tyrimų, be ekspedicijų ir be bendravimo su turinčiais ką pasakyti žmonėmis nemoku gyventi. Mūsų universitete (LEU) pasidariau beveik populiarus (na, šiek tiek). Bet ne iš karto. Mat kai anksčiau per viešus pasisakymus kalbėdavau nutaisęs rimtą veidą, tik moksliškais terminais ir apie mūsų atliekamus tyrimus Lietuvoje (o mūsų tyrimai 50 proc. skirti Lietuvos gamtos pažinimui), besidominčių kažkodėl mažai atsirasdavo. Kai pradėjau populiarioje spaudoje rašyti (arba per viešas paskaitas pasakoti) apie atogrąžų kraštus ir mūsų nuotykius, rodyti įvairius indėniškus eksponatus ir fotografijas, viskas pasikeitė.

Straipsnius rašau ne dėl savęs ir ne dėl mokslo, o dėl skaitytojo. Stengiuosi, kad būtų bent kiek įdomiau, su doze savi-ironijos ir vaizdumo. Ne visada vienodai pavyksta. Kaip supratau iš komentarų, ne visiems patinka mano rašiniai, bet tai natūralu. Kam norisi daugiau paskaityti, kam įdomu, apsilankykite mano asmeniniame, tiesa, labai senai atnaujintame, portale. Ten yra kelionių aprašų, daug nuotraukų. Arba apsilankykite Lietuvos edukologijos universitete, Biologijos ir gamtamokslinio ugdymo katedroje. Daugiausiai apie mūsų keliones skelbė „Žurnalas apie gamtą“ (kiekviename numeryje, nuo pat leidybos pradžios), šiek tiek „Mokslas ir gyvenimas“. Į šį portalą manęs paprašė parašyti (labai prašė... pats būčiau nesisiūlęs).

Habil. dr. Jonas Rimantas Stonis
Vietiniai iš karto griebėsi lazdų, parvertė niekuo dėtą amerikietę ant žemės ir taip ją sudaužė bei žalojo lytinius organus lazdomis, kad ši vėliau metus pragulėjo komos būsenoje. Majų vaikas, žinoma, atsirado. Buvo kažkur netoliese nubėgęs, tačiau tai niekam nebuvo įdomu...

Neseniai grįžome iš Gvatemalos. Gvatemala – gražios ir labai įdomios, dar menkai tyrinėtos gamtos šalis, tačiau kenčianti nuo vidinių nesutarimų. 36-is metus besitęsęs pilietinis karas lėmė nesaugią šalies padėtį ir gyventojų susipriešinimą. Nežiūrint neseniai vykdyto genocido, dar daug šalies gyventojų yra majai. Majus iš karto pažinsi. Nuo kitų šalies gyventojų majai daugiausiai skiriasi odos spalva, nuožulniomis kaktomis, kumpomis nosimis. Nors tiesa, kartais pasitaikydavo ir kuriozų. Mūsų LEU kolegą Andrių (o jis tikrai turi kažką „majiško“ , ypač po ilgo gyvenimo džiunglėse) tiek Gvatemaloje, tiek ankstesnėje ekspedicijoje Meksikoje, Jukatane vietiniai palaikydavo savu. Į jį kreipdavosi viena iš majų kalbų (o jų yra daugiau nei 20) ir prašydavo, kad man jis išverstų ką jie pasakoja.

Nežiūrint, kad citrusiniai vaismedžiai yra ne vietiniai, o atvežtiniai iš vakarinės Azijos kraštų, šiuo metu daug apelsinų augina ir Pietų Amerikoje / Prof. J. R. Stonio nuotr.

Prieš važiuojant į kitokios kultūros šalį, reikia ja nuodugniai pasidomėti. Priešingu atveju gali nutikti labai netikėtų ir nemalonių dalykų. Nors mes žinojome, kur važiuojame, tačiau nesaugiai pasijutome vos tik atvykę į oro uostą. Pasitvirtino įspėjimas, kad geriau čia atvykti šviesiu paros metu. Nors turistams ir kitokiems atvykėliams tai per daug neafišuojama, tačiau šalyje klesti banditizmas. Tad mes nenustebome, kai pamatėme, kad mūsų viešbutis arba mūsų universitetas buvo aptvertas aukštomis tvoromis ir apraizgytas spygliuotomis vielomis. Persigandome, kai mūsų kolegas pakeliui iš oro uosto naktį taranavo juodas džipas. Sumanus vietinis taksistas nepasimetė, išsuko iš kelio ir nuvairavo siauromis gatvelėmis. Būtina žinoti, kad šioje šalyje (kaip ir kai kur kitur) negalima fotografuoti žmonių negavus jų leidimo. Be to, tarp majų gyvuoja tvirtas įsitikinimas, kad baltieji vagia jų vaikus. Mūsų kolegos, Gvatemalos universiteto mokslininkai, papasakojo tokį atvejį, kaip kaimelyje pasivaikščioti išėjo amerikietė turistė. Tuo metu kažkokia majų moteris pasigedo savo vaiko, padėjo dairytis ir klausti, kur jos vaikas. Tuoj atsirado vienas vietinis „išminčius“, kuris parodė pirštu į amerikietę ir pasakė, kad tai ji pavogė vaiką. Vietiniai iš karto griebėsi lazdų, parvertė niekuo dėtą amerikietę ant žemės ir taip ją sudaužė bei žalojo lytinius organus lazdomis, kad ši vėliau metus pragulėjo komos būsenoje. Majų vaikas, žinoma, atsirado. Buvo kažkur netoliese nubėgęs, tačiau tai niekam nebuvo įdomu...

Dabar majų yra 6 mln. (dauguma gyvena Jukatane). 1517 m. pirmieji kolonistai išsilaipino Meksikos teritorijoje, žudė vietinius. Majai pasitraukė dar giliau į džiungles ir ilgai kovėsi. Visus atvykėlius arba paimdavo į nelaisvę, arba negailestingai nužudydavo. Ir senovės majų civilizacijai buvo būdingi „ypatingi“ papročiai, pavyzdžiui, beatodairiškas žmonių aukojimas. Aukomis tapdavo ne tik į nelaisvę paimti žmonės, bet ir savi gentainiai, ypač apkūnesni vaikai ir moterys. Gyvoms aukoms išplėšdavo širdis, nukirsdavo galvas, kurios ridendavosi nuo piramidžių laiptų kaip kamuoliai.

Šiandien majų socialinė padėtis Gvatemaloje yra apgailėtina. Tai žemiausios kategorijos žmonės. Jų tikrai nerasite tarp universiteto studentų, jie dirba pačius juodžiausius darbus už mažiausią kainą. Per neseniai vykusį pilietinį karą, vyriausybės kariai išžudė ištisas majų bendruomenes vien dėl įtarimo, kad jie gali būti kažkuo pavojingi. Daugelį kitų privertė bėgti iš šalies į Meksiką. Tiesa, majai vis dar nepamiršta savo vilčių susigrąžinti savo nepriklausomą majų valstybę. Tad jeigu Jūs baltaodis turistas ar mokslininkas, nesitikėkite iš majų didelio palankumo... Du Gvatemalos universiteto studentai buvo nusiųsti į kaimo vietovę atlikti tyrimų kursiniams darbams, pastatyti gaudykles vabzdžiams registruoti. Tam jie net gavo vietos seniūno leidimą, bet po valandos atėjo pulkas vietinių, gaudykles sudaužė, studentus sumušė ir privertė suėsti visus vabzdžius, kurie buvo gaudyklėse.

Daug Amerikos atogrąžų vaisių mums nepažįstami. Norisi paragauti. Tačiau daugeliui būdinga ta pati sandara – sėklos apsuptos lyg kokiu gleivingu, sunkiai atskiriamu audiniu. Jeigu valgai, minkštimą tenka praryti kartu su sėklomis. Tai padeda sėkloms išplisti / Prof. J. R. Stonio nuotr.

Bet tai atokiuose kaimuose... Ten turistai paprastai nevyksta... Sostinėje irgi savos taisyklės. Jokiu būdu nepatariama naudotis miesto autobusais. Galima tik tais, kuriuose kartu su keleiviais važiuoja ginkluotas sargybinis. O sutemus į gatvę geriau nekišti nosies. Senasis majų miestas Tikalas yra viena įspūdingiausių Gvatemalos turizmo atrakcijų (tikrai verta pamatyti!), tačiau gretimas šio regiono teritorijas kontroliuoja banditai ir narkokarteliai. Kam įdomu, įvedę internete į paiešką žodžius „Peten drug gangs“ pasižiūrėsite visiškai niekuo dėtų žmonių (jaunų moterų, vyrų, vaikų) nukapotomis galvomis... Pasitaiko, kad ginkluotos gaujos sustabdo autobusus su užsienio turistais ir apiplėšia. Jeigu tikėti „Wikileaks“ paviešinta informacija, Gvatemalos vyriausybė jau ne kartą kreipėsi į JAV pagalbos, nes vyriausybė nebekontroliuoja net 60 proc. šalies teritorijos. Tai antroji Kolumbija. Žinoma, tūkstančiai keliautojų plūste plūsta į Gvatemala. Tai pigi ir labai įdomi šalis. Daugelis šių turistų grįžta namo laimingi, pilni tik malonių įspūdžių. Aš tokių pažįstu ir tarp lietuvaičių. Gal ir Jūs buvote? Tad nenustebsiu, jei kas galvoja apie Gvatemala kitaip... Tačiau pažįstu ir tokių lietuvių keliautojų, kuriuos Gvatemaloje žiauriai apiplėšė ar kitaip nuskriaudė.

Mūsų ekspedicijos metu džiunglėse buvome lydimi vietinių nusamdyto sargybinio, kuris turėjo didelį šautuvą ir vis dairėsi aplinkui. Tačiau jei mus būtų puolę, jis nieko nebūtų pagelbėjęs, nes puola gaujomis... Bet mums tai, pripažinsiu, mažai rūpėjo. Taip būdavome įnikę į savo tiriamų organizmų paieškas, kad nieko daugiau nebematėme ir nebegirdėjome...

Habil. dr. Jonas Rimantas Stonis
Nesu nei drąsus, nei ištvermingas, nei koks „kietas“ džiunglių keliautojas, bet, manyčiau, pakankamai linksmas ir optimistas (tikrai ne niurzgalius).

Anksčiau, kartu su anglų kolegomis tyrimų buvome atlikę Belize, po to – Kosta Rikoje, dar vėliau Meksikoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje. O štai praėjusių metų lapkričio mėn. tyrimus atlikome Jukatano pusiasalyje (Meksikos pietryčių regione). Visur pasisekė aptikti daug įdomių, mokslui dar nežinomų entobiontinių vabzdžių, kurie gyvena augalų žaliuosiuose (asimiliaciniuose) audiniuose. Vieną iš šių naujų rūšių pavadinome majų garbei (lot. Stigmella maya). Apie šiuos atradimus parengėme monografiją, kurią išleido D. Britanijos mokslo centras, o šiais metais dar vieną mokslinę publikaciją japonų tarptautiniam, itin didelį prestižą turinčiam mokslo žurnalui. Tačiau Meksikai ir Belizui kaimyninė Gvatemala buvo lyg balta dėmė entobiontinių vabzdžių tyrimų žemėlapyje.

Išvykome šių metų sausio pabaigoje. Viskas ką surinkome ekspedicijos metu buvo surinkta pirmą kartą, o dauguma aptiktų rūšių – mokslui dar nežinomi organizmai. Bet svarbiausia, kad Gvatemaloje buvo aptikta tiek daug rūšių, kad sumušė mūsų rekordus ir visus mūsų įsivaizdavimus. Pavyzdžiui, visame pasaulyje yra žinomos tik 107 aprašytos mažųjų šeriuotaūsių rūšys, o Gvatemaloje mūsų kolegai pavyko atrasti dar 27 rūšis (vienoje nedidelėje šalyje – penktadalis pasaulio faunos!). Gvatemala tikrai neįprastai įdomi...

Reikėtų tyrimus tęsti, nes Gvatemala, matyt, yra ne tik didelės biologinės įvairovės centras, bet ir kai kurių organizmų grupių kilmės centras.

Bus apie Gvatemala medžiagos naujausiame „Kelionės ir pramogos“ numeryje, taip pat „Žurnale apie gamtą“. Ten įdėjau įspūdingų nuotraukų (tikiuosi, jums patiks). Bet geriausia būtų, jeigu apsilankytumėte viešoje paskaitoje, kuri įvyks LEU Gamtos mokslų fakultete, berods, gegužės 10 d.

Nuoširdžiausi linkėjimai!
Habil. dr. Jonas Rimantas Stonis