Po Kalėdų pradėjus ilgėti dienoms, sausio 6 d.– Trijų Karalių diena jau būna ilgesnė 15 min. Senovėje dienos pailgėjimą mokėdavo nustatyti pagal Šienpjovių (Oriono) žvaigždyno pasirodymo aukštį iškart po saulėlydžio.
Per Kalėdas trys ryškios eilute išsirikiavusios Šienpjovių žvaigždės (vadintos ir Trimis Karaliais), sutemus dar tik pateka. O kai pasirodo kiek aukščiau, tai reiškia, diena jau pailgėjo. Iki šiol sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį, nes tiek virš žemės pakilo Šienpjoviai, ir tiek per dangų dieną Saulė jau eis ilgiau.
Sausio 6-oji mūsų krašte nuo seno vadinta: Krikštais, Atarašais, vėliau –Trimis Karaliais. Ši diena laikoma Kalėdinio švenčių laikotarpio pabaiga. Astronomiškai tai – Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium – Saulės stovėjimas) laiko pabaiga. Įdėmiai stebėdami Saulės judėjimą mūsų protėviai kreipė dėmesį į šį Saulės „stovėjimą”, kai dienos trukmė beveik 2 savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. O sausio 6-ąją įgudusi akis jau pastebėdavo dienos Saulės kelio pailgėjimą.
Su šiuo Šienpjovių „pažengimu“ į priekį galima susieti plačiai liaudyje žinomą posakį, kad “nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį”.
Tai, kad žvaigždynas iš ties buvo siejamas su Trijų Karalių diena, liudija ir kitas jam priskiriamas pavadinimas Trys Karaliai. Beje, etnografė P. Dundulienė, remdamasi etnografine medžiaga iš savo gimtųjų Švenčionių rajono, yra tiesiogiai užrašiusi, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių “diena pailgėja per gaidžio žingsnį, arba tiek, kiek avinas pašoka į viršų, t.y. tokio ilgio kelią nuėjo Šienpjoviai”.
Šienpjovių žvaigždynas, išsiskiriantis iš kitų viena greta kitos išsirikiavusiomis trimis ryškiomis žvaigždėmis, mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais...
Trumpiausios Saulės „stovėjimo“ dienos nuo Kūčių iki sausio 6–tos Šiaurės Europoje buvo siejamos su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laikotarpiu. Ir tai suprantama, nes vėlės visuomet yra siejamosu su vėliu laiku, vėluma, tamsa. Šis laikas mūsų krašte vadinamas – „tarpkalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“.
Latvijoje ant statinių, neatkeliant rankos, buvo išpiešiamos ir penkiakampės arba aštuonkampės žvaigždės – slogučio kryžiai (lietuvēna krusts). Ir pačią šventę latviai vadino – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena.
Taigi, pliuso pavidalo maginiai kryželiai yra ne kas kita, o trijų žvaigždžių simboliai. Su pirmosios vakaro žvaigždės pasirodymu Kalėdų išvakarėse pasitikome protėvių vėles, o su trijų ryškių Šienpjovių žvaigždžių vakariniu patekėjimu – jas išlydime.
Aštunta diena po Naujųjų metų Žvaigždės diena vadinama ir keistai į mūsiškius papročius panašiose Kinijos naujametinėse tradicijose. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm, uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles, ir pagal jų liepsnelių spindesį, spėja savo ateitį.
Žvaigždėtas dangus šį vakarą – kaip ir mūsų krašto žmonėms – lemia gerus ir derlingus metus.
