Japonų televizijos reporterė Saki Monoamine mano, kad japonai neturėtų visiškai atsisakyti banginių medžioklės vien todėl, kad patiria Vakarų šalių spaudimą. „Manau, kad banginiai pernelyg idealizuoti ir sužmoginti. Juk daugelis prieš banginių medžioklę nusiteikusių žmonių gyvenime nėra matę gyvo banginio“, – interviu GRYNAS.lt teigė S.Monoamine.
Nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigos pasaulio vandenynuose kiekvienais metais būdavo sumedžiojama daugiau nei 50 tūkst. banginių. Didelė šių gyvūnų mėsos paklausa pastūmėjo juos prie išnykimo ribos. Todėl 1986 metais tarptautinė banginių medžioklės komisija (IWC) išleido specialų moratoriumą, kuriuo uždraudė pramoninę šių žvėrių medžioklę.
Tokiam sprendimui labiausiai priešinosi japonai. Manoma, kad jie banginius medžiojo nuo XII amžiaus. Ilgainiui medžioklės procesas ir banginienos patiekalai tapo vienu iš tautos bruožų. Po antrojo pasaulinio karo šių gyvūnų mėsa buvo prieinamiausiu produktu ir gelbėjo tūkstančius japonų nuo grėsusio bado.
Šiandien Japonijoje banginių mėsa vis dar pardavinėjama, o jos kaina beveik nesiskiria nuo kitų maisto produktų. Japonai pasinaudojo tarptautinės banginių medžioklės komisijos paskelbtame moratoriume numatyta teise į medžioklę moksliniais tikslais. Todėl kiekvieną sezoną banginių medžiotojai sugauna iki 1000 šių žinduolių.
Vakarų šalys smerkia Japoniją dėl stambaus masto jūrų žinduolių medžioklės. Socialinės apklausos rodo, kad labiausiai oponuoja JAV bei Australijos gyventojai. Tokios žaliųjų aktyvistų milžinės, kaip „Greenpeace“ ar „Sea Shepherd“ pasitelkė masinės žiniasklaidos priemones, kad parodytų likusiam pasauliui Japonijos komercinius interesus medžiojant banginius.
Tačiau didelė dalis japonų nepaiso vakariečių požiūrio šiuo klausimu. Jų tarpe televizijos žurnalistė Saki Monoamine iš Jamaniši prefektūros. Ji mano kad, banginiena neatsiejama nuo japoniškos kultūros:
Ar dažnai valgot patiekalus, pagamintus iš banginių mėsos?
Gyvenu mieste, kuris pakankamai toli nuo jūros, tačiau ir čia jūros gėrybių netrūksta. Banginieną valgau bent du ar tris kartus per savaitę. Kartais žalią (sashimi), o kartais apdorotą. Bet, lyginant su mano tėvais, banginių mėsa mėgautis galiu daug rečiau. Pamenu, tėtis pasakodavo, kad vaikystėje banginienos gaudavo pietums mokykloje.
Ar po komercinės medžioklės moratoriumo paskelbimo pasikeitė banginienos kaina?
Ką mano daugelis jūsų pažįstamų japonų apie banginių medžioklę ir patiekalus iš jų mėsos?
Visai nesenai savo televizijai rengiau reportažą apie naują „Sea Shepherd“ aktyvistų išpuolį prieš japonų laivus ir turėjau pasikalbinti praeivius Tokijo gatvėse. Nesutikau nei vieno, kuris būtų palaikęs aktyvistus. Daugelius vyresnių japonų išvis negali suprasti, kodėl yra organizacijų, kurioms trukdo banginių medžioklė. Socialinės apklausos rodo, kad didžioji dalis mūsų šalies piliečių palaiko ruožuočių medžioklę ir norėtų, kad moratoriumas būtų atšauktas. Banginiena neatsiejama mūsų tradicinės virtuvės dalis. Jūros gėrybėmis maitinosi ištisos japonų kartos ir mes privalome laikytis šios tradicijos.
Ar nemanote, kad japonai turėtų atsakingiau naudotis moratoriumo išimtimi dėl medžioklės moksliniais tikslais?
Manau, kad vakarietiška įtaka pakankamai suvaržė mūsų teises. Nuo moratoriumo paskelbimo per sezoną sumedžiojama nebe tūkstančiai banginių, o tik keli šimtai. Nepaisant to, mums priekaištaujančios šalys elgiasi labai veidmainiškai. Jungtinės valstijos leidžia medžioti banginius tam tikroms eskimų bei indėnų bendruomenėms, nes tai jų paveldas. Japonams banginiena toks pat senas paprotys, tačiau tai niekam nė motais. Niekas taip smarkiai nekritikavo Islandijos ir Norvegijos, kai šios šalys vykdė banginių medžioklę argumentuodamos moratoriumo išimtimi.
Manote, kad Japonija turėtų padidinti sumedžiojamų banginių kiekį per sezoną?
Manau, kad tai nusižengtų tarptautinei teisei. Tiesiog tikiuosi, kad banginiena nebus visiškai uždrausta dėl kitų šalių įtakos. Jei pati Japonija nuspręstų sustabdyti medžioklę dėl rimtos grėsmės banginių išnykimui, aš sutikčiau. Dabar, japonų specialistų duomenimis, mažųjų ruožiuočių populiacija atsigavusi ir toliau auga.
Ką manote apie tokias organizacijas, kaip „Sea Shepherd“ ar „Greenpeace“ bei jų siekius uždrausti medžioklę jūrose?
Jie fanatikai, kurie mažai ką supranta apie mūsų kultūrą ir požiūrį į gamtą. Kodėl banginienos vartojimas turėtų būti labiau smerktinas nei arklienos, kiaulienos ar jautienos? Japonai sunaudoja beveik visas sumedžioto banginio dalis – ne kaip daugelis kiaulieną mėgstančių amerikiečių. Manau, kad banginiai pernelyg idealizuoti ir sužmoginti populiariojoje kultūroje. Juk daugelis prieš banginių medžioklę nusiteikusių žmonių, gyvenime nėra matę gyvo banginio. Kalbant apie „Sea Shepherd“, tai jie kaltina japonų laivus nelegalia medžiokle, nors patys yra tikriausi piratai ir jūrų nusikaltėliai. Jie puola legaliai dirbančius mūsų vyrus, remdamiesi tik savo pažiūrom – be jokio teisinio pagrindo.
Ar nemanote, kad žvejai banginius gaudo ir pribaigia labai nehumaniškais būdais?
Vaizdai iš tiesų nemalonūs, tačiau parodykit nors vieną maloniau atrodančią skerdyklą. Banginių medžioklės metodai susiformavo per šimtmečius. Aišku, šiandien visa tai kiek modernizuota, bet principas išlieka toks pat.
Kokio skonio banginio mėsa?
Primena žuvį, tačiau, jei valgytum nežinodamas, suprastum, jog tai ne žuvis. Skonis labai priklauso nuo išpjovos tipo. Jei mėsa raudona (iš raumeninių audinių), ji ne tokia skani ir keistokai kvepia. Man labiau patinka ta, kuri arčiau odos. Žinoma, labai daug reiškia kokybiškas padažas ir paruošimo būdas. Jei valgoma žalia, reikia tinkamai supjaustyti – ne per storai ir ne per plonai. Paėmus per didelį gabalėlį į burną, gali nepajausti skonio.
