Šiemet vyksta jau antrasis ir tradiciniu ketinantis tapti gamtos fotografijų konkursas „Gintarinis žaltys 2011”. Gausėjančiose gamtos fotografų gretose šis konkursas pretenduoja tapti ne tik išsvajotu fotografų tikslu, bet ir tam tikra kelrode žvaigžde.
Ar susimąstėte, kad dabar beveik kiekvienas turime fotoaparatą: tikrą ar telefone, tad visi iš dalies esame fotografai. Nemažai žmonių nusprendžią objektyvus atsukti į gamtos grožybes ir net nesusimąsto, kad toks nekaltai atrodantis veiksmas gali turėti ir pasekmių. Koks turėtų būti gamtos fotografas ir ko siekia „Gintarinio žalčio“ konkurso organizatoriai klausėme pagrindinio konkurso organizatoriaus ir gamtos fotografo Romualdo Barausko.
- Kaip kilo idėja surengti gamtos fotografijų konkursą?
- Paskutiniuosius 5 – 7 metus didžiuliu pagreičiu kilo skaitmeninės fotografijos, o tuo pačiu ir gamtos fotografijos populiarumas. Technika taip ištobulėjo ir atpigo, kad visi norintys ją turėti gali tai sau leisti. Netruko kol žmonių objektyvai ėmė krypti į gamtos pusę, tad norėjosi visus sukviesti į vieną vietą.
Vakaruose ir kaimyninėse šalyse tokie konkursai vyksta jau seniai. Tad norėjosi kažką panašaus pagaliau turėti ir Lietuvoje.
- Tai jau antrasis „Gintarinio žalčio“ konkursas. Kaip sekėsi po pirmųjų metų? Kas naujo?
- Šiemet visų pirma akcentuojame fotografijos etinę pusę. Svarbiausias gamtos fotografo tikslas turėtų būti gyvūno netrikdymas. Aš visad sakau: „Ar jūs prašėte gyvūnų sutikimo jį fotografuoti? Ar jums patiktų jei pas jus nekviesti žmonės ateitų ir pradėtų fotografuoti?“. Taip ir mūsų sferoje: svarbu fotografuoti taip, kad gyvūnas net tavęs nepastebėtų.
Populiarėjant gamtos fotografijai, gaunasi tokia situacija, kad bent 500 žmonių siekia nufotografuoti tetervinų tuoktuves. Tų tetervinų Lietuvoje gal tik tiek ir telikę ir juos reikia saugoti, o ne jiems trukdyti.
- Ar atsižvelgėte į tai vertindami darbus?
- Taip. Pirmiausia vertinome meninę fotografijos vertę, bet atsižvelgėme ir į etinę jos pusę. Žiūrėjome ar gyvūno išraiškoje nesimato baimės, ar jis netrikdomas. Žinoma, visko žinoti mes negalime, bet kiek tai įmanoma, stengėmės tai atskirti. Gausėjančiame gamtos fotografų būryje norime, kad apie savo pomėgio etiką galvotų kuo daugiau žmonių.
Joks įtakingas konkursas ar leidinys nepublikuos išgąsdinto gyvūnų nuotraukos, nes jos paprasčiausiai laikomos menkavertėmis. Tokios yra gamtos fotografijos nerašytos taisyklės.
- Ko kartais pritrunka fotografams mėgėjams?
- Fotoaparatai ir objektyvai tik pinigų klausimas. Turintys jų gali viską nesunkiai nusipirkti ir kai kurie mėgėjai turi išties puikią techniką, bet kartais jiems pristinga gamtos žinių. Tam, kad netrukdant gyvūnui jį fotografuotum reikia nemažai žinoti apie jų įpročius, elgesį, tarpusavio santykius, judėjimą. Be abejo, visiems reikia nuo kažko pradėti, niekas gi negimė mokėdamas. Svarbiausia, kad būtų noras mokytis ir tobulėti.
- Kaip manote, kodėl gamtos fotografija taip populiarėja?
- Pirmiausia, žinoma, čia „kalta“ skaitmeninė fotografija. Jeigu ankščiau visą fotografijos procesą turėdavai daryti pats, tai dabar viskas daug paprasčiau: paspaudi mygtuką ir viskas. Prieš 10 – 15 metų tam, kad gyvūną nufotografuotum iš arti reikėdavo prie jo nepaprastai prisiartinti, dabar dėl objektyvų „galios“ tai galima daryti ir iš labai toli, tad gamtos fotografijos amatas palengvėjo, todėl jis ir tampa populiaresnis.
Taip pat negalime atmesti ir paprasčiausio mados tendencijos. Fotografuoti gamtą tapo tiesiog madinga. Ne tik Lietuvoje. Visame pasaulyje. Ir visada atsiras tokių kurie tai darys tik mados genami. Dalis jų atkris, daliai tai taps hobiu visam gyvenimui.
- Ar visi gamtos fotografai yra vienaip ar kitaip susiję su gamta? Gal visi jie miškininkai ar gamtininkai?
- Taip buvo prieš du dešimtmečius. Dabar viskas kitaip. Sakyčiau kokių 60 - 70 proc. fotografų dirba su gamta nesusijusius darbus. Galbūt vaikystėje jie kažkada turėjo ryšį su gamta, dabar užaugo, padarė karjeras atrado daugiau laisvo laiko ir bando grįžti prie vaikystės.
- Ar tokie mėgėjai turi vilties iškilti kaip lygūs su kitais profesionalais?
- Be abejonės. Konkursui „Gintarinis žaltys 2011” nuotraukas atrinkome iš kiek daugiau nei 100 žmonių. Sakyčiau, kad bent du trečdaliai jų autorių yra nei gamtininkai, nei miškininkai. Tai žmonės, kurie įdėjo daug asmeninių pastangų ir iš mėgėjų tapo puikiais profesionalais.
Kartais mėgėjai mus, vyresnius, labai nustebina. Atrodo prieš pusmetį dar mažai ką temokėjo, o žiūrėk dabar jau priverčia pasitempti ir veteranus.
- Kaip vertinate Lietuvos gamtos fotografų lygį pasauliniame kontekste? Ar turime kokių „žvaigždžių“?
- Visų pirma reiktų pasakyti, kad negalime savęs lyginti su profesionaliais Vakarų fotografais, nes jie dirba visai kitomis sąlygomis. Jie vyksta į atokius pasaulio kraštus ir ten fotografuoja. Gyvūnai tuose kraštuose dar nebijo žmogaus taip smarkiai kaip pas mus. Per amžių amžius čia vykusi varovinė medžioklė privertė mūsų gyvūnus tapti labai atsargiais. Jie bijo kiekvieno garso, kvapo ir judesio, tuo tarpu Afrikoje, Aliaskoje, Amerikos prerijose ar Australijos dykumose viskas kitaip. Gyvūnai į fotografą gali visiškai nekreipti dėmesio, todėl ten fotografuoti lengviau. Joks užsienietis nevyks fotografuoti į Lietuvą, nes čia reikia per daug laiko ir pastangų. Tad jei vertintume įdėto darbo ir kokybės santykį, sakyčiau, kad lietuviai yra tikrai puikūs gamtos fotografai.
Lyginant mus su aplinkinėmis šalimis: Lenkija, Baltarusija, Latvija tai mes taip pat turime ką parodyti. Pavyzdžiui visai neseniai vyko nacionalinis Rusijos gamtos fotografijos konkursas, kuriame dalyvavo ir keli lietuviai. Vienas kitas vis patenka tarp laureatų. Yra publikuojamas knygose ir pan.
Mūsų bėda buvo ta, kad neturėjome savo nacionalinio konkurso. Taip, nuolat vyksta konkursai regionuose, mokyklose, įvairiose įstaigose, bet Lietuvos mastu bendro visiems nebuvo. Mes nesiekiame, kad regioniniai konkursai išnykstu, tiesiog norime, kad būtų ir visą šalį apimantis, kuriame sudalyvauti ir patekti būtų garbė, o laimėtojų darbai taptų gairėmis kitiems fotografams.
- Kuo gamtos fotografija skiriasi nuo kitų fotografijos žanrų?
- Kaip ir minėjai, čia visada svarbu galvoti apie fotografijos etiką. Jei fotografuoji žmones, aktus, tai visuomet turi jų sutikimus tam, jei fotografuoji pastatus jų net nereikia, bet gyvūnas nei žmogus, nei namas, bet reikia jį gerbti. Gyvūnų pasaulis yra atskiras pasaulis, todėl jo nereikia trikdyti ir niokoti. Žinau tokių atvejų, kai fotografams vis nepavykus nufotografuoti drugelio jie jį įmeta į šaldiklį, sušaldo, o po to padeda taip kaip reikia ir fotografuoja. Ar paima žaltį ir tempia jį ten, kur kadras atrodys geresnis. Ar jums patiktų, jei kokie ateiviai jus taip tampytų bandydami „pagauti“ geresnį kadrą?
Beje, gamtos žanre, kaip ir kituose, yra ir tam tikros besikeičiančios tendencijos. Jei prieš kelis metu „ant bangos“ buvo makrofotografija: kad kuo daugiau matytųsi lašelių, smulkių detalių. Dabar jau vėl pradeda labiau dominuoti aplinka, kurioje fotografuotas gyvūnas. Turėdami bendrą gamtos fotografijų konkursą, šias tendencijas parodytume visiems ir paskatintume neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų.
- Konkursas jau yra finišo tiesiojoje. Jau atrinkote laureatus, sudarinėjate albumą. Gal jau ir nugalėtojai paaiškėjo?
- Tebūnie tai paslaptis (šypsosi). Nugalėtojus paskelbsime gegužės 16 d. Vilniuje, Vyriausybės rūmuose. Ten pat trumpai veiks ir paroda, bus išleistas fotografijų albumas. Iš 1,5 tūkstančių darbų atrinkome 237. Vėliau parodą stengsimės surengti daugelyje Lietuvos vietų, kad visi norintys galėtų pamatyti darbus.
Dėkojame už pokalbį.
