Viename seniausių istorinių įrašų apie buriavimą, naudojant aitvarus ir kanojas, teigiama, jog daugiau nei prieš 10 tūkst. metų Indonezijos Sulawesi salos žvejai tinklų lynais supintus įspūdingo dydžio lapus naudojo kaip jėgos aitvarus tam, kad šie trauktų jų kanojas.
Aštunto dešimtmečio pabaigoje broliai Bruno ir Dominique‘as Legaignoux sukūrė aitvarus, skirtus kaituoti, ir 1984 m. pristatė pripučiamą aitvarą. O šiuolaikinis jėgos aitvarų sportas vyraujančia sporto šaka tapo 1998-aisiais. Būtent šiais metais buvo pradėtos steigti pirmosios mokyklos ir surengtos pirmosios jėgos aitvarų varžybos Havajų saloje Maui.
Sakoma, jog ši sporto šaka atsirado sujungus kitas vandens sporto šakas, tokias kaip vandens slidžių, kai sportininkas, stovėdamas ant jų, yra tempiamas vandens paviršiumi, banglenčių, burlenčių.
Į Lietuvą jėgos aitvarus prieš gerą dešimtmetį atvežė buvę buriuotojai. Nuo to laiko Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ši jauna sporto šaka susilaukia vis didesnio visuomenės dėmesio – nuo vaikų iki brandaus amžiaus žmonių.
Sezonas Lietuvoje ir įranga
Apie jėgos aitvarų sportą, kaip ir apie buriavimą burlentėmis, galima pasakyti tą patį – sezonas tęsiasi beveik ištisus metus. Vandens ir oro temperatūrą kiekvienas renkasi individualiai, tik sakoma, kad Baltijoje kaituoti pradedama po Joninių, kai vanduo jau būna įšilęs.
Kai žemę sukausto šaltukas, ežerus užkloja ledas ir sniegas, naudodami tuos pačius aitvarus, tik kitas lentas arba slides, šio sporto gerbėjai pramogauja slidinėdami, t. y. kai aitvaras traukia snieglente ar slidėmis čiuožiantį žmogų (angl. – snowkiting). Čia dar galima paminėti ir jėgos aitvarų sportą ant smėlio ar žemės (angl. – buggykiting), kai vandens lentą ar snieglentę keičia specialus triratis vežimėlis arba lenta su dideliais ratais.
Lietuva – gana palankus kraštas šiam sportui, nes pas mus dažnai vėjuota. Jėgos aitvarų sportui reikia erdvės, todėl geriausia vieta kaituoti yra jūra arba marios. Patys kaituotojai kaip geriausią vietą mariose išskiria Dreverną. Ten palankios sąlygos mokytis: negilu, gana lygus vanduo, erdvu. Lietuvoje kaip sporto zona yra pažymėta vienintelė vieta Nidoje, paplūdimio teritorijoje jėgos aitvarų sportas griežtai draudžiamas tiek dėl sportininkų, tiek dėl poilsiautojų saugumo.
Buvo laikas, kai pradėti buriuoti ar kaituoti teko mokytis patiems. Dabar yra mokyklų, kurios rengia mokymo kursus, profesionalių mokytojų. Vasarą vyksta įvairios stovyklos, kuriose susirenka gausus būrys šio sporto aistruolių.
Kiekvienas pradedantysis pirmiausia supažindinamas su įranga, kurią sudaro lenta (jų, kaip ir burlenčių, yra skirtingų tipų), aitvaras, trapecija, stropai, vairalazdė, saugos taisyklėmis, kurių privalu laikytis, norint išvengti nelaimių, sausumoje mokomas, kaip valdyti aitvarą, ir tik tada visa tai perkeliama ant vandens. Reikiamą įrangą kiekvienas renkasi individualiai, pagal savo svorį ir ūgį. Norint plaukioti esant įvairaus stiprumo vėjui, aitvarų, kaip ir burių, patariama turėti bent porą skirtingų dydžių.
Sportininkai, kai šalta, vilki vandens kostiumą (Lietuvoje jo reikia beveik visada), šiltesniuose kraštuose šią aprangą gali pakeisti maudymosi kostiumėlis, šortai. Pradedantiesiems privaloma dėvėti šalmą.
Teigiama, jog jėgos aitvarų sportas yra pavojingesnis nei burlenčių. Pagrindinės ir skaudžiausios traumos įvyksta krante, ypač jei netoliese yra medžių, statinių. Aitvaro generuojama jėga yra labai didelė, todėl kartais ir menka klaida gali turėti skaudžių padarinių. Kad taip nenutiktų, atminkite, jog viskas priklauso nuo paties sportininko – būtina įvertinti oro ir aplinkos sąlygas, viską daryti apgalvotai, būtinai laikytis taisyklių, o pradedantiesiems kreiptis į kvalifikuotus instruktorius.
