Keliauti po miestą galima ne tik automobiliu ar viešuoju transportu. Vis labiau Lietuvoje populiarėjantis dviratis - puiki transporto priemonė ir žiemą, ir vasarą. Tuo įsitikinęs Energetikos ministerijos Energijos išteklių, elektros ir šilumos skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Aršauskas į darbą pedalus mina daugiau nei dešimtmetį.
Net ir spaudžiant didžiausiems šalčiams vyriškis neima automobilio raktelių į rankas. Tuomet vyriškis į darbą traukia pėsčiomis.
Kada ir kodėl nusprendėte įsigyti dviratį?
Nepriklausomoje Lietuvoje dviratį nusipirkau 1998 m. Ši transporto priemonė man patiko nuo vaikystės. Atsiradus naujo tipo dviračiams norėjau išbandyti praktiškai. Kaip šiandien prisimenu – pirkau jį Gariūnuose ir kainavo jis 900 Lt.
Koks tai buvo dviratis?
Deja, 1998 m. nupirkto dviračio jau seniai neturiu. Jį pavogė. Pavogė ir vėliau įsigytą padėvėtą vokišką dviratį. Dabar važinėju taip pat ne nauju. Mano turėti dviračiai - paprasti, kelioniniai, plačiomis padangomis, turintys 21 bėgį.
Kokios savybės išskiria šį dviratį iš kitų?
Dabartinis mano dviratis labai vidutinis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų kelioninių dviračių. Dėl minėtų praradimų ir nenoriu įsigyti kokio tai naujesnio, įmantresnio dviračio.
Kuo ši transporto priemonė Jus sužavėjo, kad būtent ją pasirinkote?
Tai pigi ir paprasta transporto priemonė. Negąsdina aukštos degalų kainos, nereikia mokėti už stovėjimą aikštelėje. Mieste galima išvengti spūsčių ir greičiau nuvažiuoti į darbą nei važiuojant viešuoju miesto transportu ar nuosavu automobiliu. Tiesa, mano maršrutas „namai – darbas“ nėra ilgas (apie 4 km) ir reljefas pakankamai lygus.
Ar tiesa, kad keliaujate juo ir per didžiausius šalčius, net kai termometro stulpelis rodo 20 laipsnių šalčio?
Tikra teisybė. Į darbą dviračiu pradėjau važinėti apie 2000 m. ir iki šiol važinėju dviračiu ištisus metus. Tiesa, žiemos po 2000 m. buvo pakankamai švelnios. Ir tik trumpam išsilaikydavo šalčiai. Šaltesnės buvo pastarųjų dviejų metų žiemos. Kai temperatūra nukrinta žemiau minus 20 laipsnių. Tada jau nebevažiuoju dviračiu, o einu pėsčias į darbą. Nors daugiau problemų sukelia sniegas, o ne šaltis.
Kaip tokį Jūsų užsispyrimą keliauti ekstremaliomis sąlygomis vertina kolegos, draugai?
Įdomų įvertinimą esu gavęs iš vieno ministro pavaduotojo kelionėje. Grįžtant iš komandiruotės autobusiuku ministro pavaduotojas su skyriaus vedėjais turėjo aptarti svarbius tarnybinius klausimus. Ir aš supratau, kad turėčiau pasitraukti nuošaliau ir atsistojau pereiti prie galinės sėdynės. Tuomet ministro pavaduotojas sako: sėdėk, niekur neik, tavimi galima pasitikėti, nes tu dviračiu važinėji. Jo komplimentas man įstrigo iki šiol.
Gal paskaičiavote, kiek sutaupote, važiuodamas dviračiu? Kokį automobilį vairuojate?
Kiek sutaupau važiuojant dviračiu, palyginus su viešuoju miesto transportu ar privačiu savo transportu, nesu skaičiavęs. Tačiau galiu rimtai teigti, kad ši transporto priemonė dvigubai ir daugiau pigesnė nei viešasis miesto transportas. Manau, kad pagal mūsų gyventojų perkamąją galią visuomeninis transportas pakankamai brangus. Nuvažiuoji nors vieną stotelę (apie 700 metrų) ir mokėk 2 litus.
Tiesa, dviratį irgi reikia prižiūrėti, remontuoti, keisti susidėvėjusias detales. Daugiausia išlaidų turiu keičiant dviračio kameras ir padangas, nes dažnai jas praduriu užvažiuodamas ant stiklų duženų, kurių gausu ant šaligatvių ir tiltų. Esu ne kartą pradūręs kamerą nuo mažiausio aštraus stiklo gabaliuko.
Apie prašmatnius ir galingus automobilius nesvajoju – tai ne mano kišenei. Turiu automobilį Mazda 323 F, pagamintą 1998 m., su kuriuo kartą per metus vasarą su šeima nuvažiuojame į Palangą prie jūros, kelis kartus į gimtąjį Anykščių rajoną ir savaitgaliais į sodą.
Važinėjant tiek metų dviračiu, tikriausiai, yra įvykęs ne vienas įsimintas nutikimas?
Esu ne vieną kartą kritęs nuo dviračio ant gatvės ir šaligatvio, bet visais atvejais kritimas buvo neskausmingas. Tiesa, aš greitai nevažinėju, nes mieste tai pavojinga.
Esu keletą kartų su dviračio priekiniu ratu švelniai „pasibučiavęs“ su automobiliu, porą kartų prisiliečiau prie automobilio išvažiuojant jam iš vidinio kiemo man važiuojant šaligatviu.
Toks susilietimas yra buvęs ir sankryžoje, kai kelią užstojo krovininis automobilis. Gerai, kad tada dviratį tik variausi. Šiais atvejais jokių konfliktų su vairuotojais nebuvo, tiesiog nusilenkiau ir atsiprašiau.
Kiek kartų per savaitę važiuojate dviračiu?
Į darbą, – penkis kartus pirmyn ir į namus – penkis kartus atgal. Kartais šeštadieniais, sekmadieniais minu į turgų ar į parduotuvę.
Ką manote apie ekologiškas transporto priemones ir jau netolimoje ateityje naudojamus elektra varomus automobilius?
Viena aišku, transporto priemonės turės keistis iš esmės. Nes dabar jos dažniausiai dirba naudodamos naftos produktus: benziną, dyzeliną, suskystintas naftos dujas. O išgauti naftos ištekliai neatsinaujina.
Prognozuojama, kad dabar esamų naftos išteklių užteks apie 40 metų. Nedrįstu pasakyti, ar elektra varomi automobiliai turi ateitį. Nes daugeliu atveju (išskyrus hidro, vėjo, saulės ir pan. elektrines) elektrai pagaminti irgi reikia kuro. Manau, kad dėl neatsinaujinančios naftos, civilizacija ir transportas neišnyks. Mokslininkai jau seniai sprendžia šią problemą ir ieško alternatyvių sprendimų dabartiniams tradiciniams degalams. Nemažai vilčių dedama į vandenilio ir kitų energijos rūšių panaudojimą transporte ateityje.
Ką manote apie naujųjų lietuvių tradiciją – siaurose sostinės senamiesčio gatvelėse puikuotis milžiniškais automobiliais?
Tikra teisybė, jei lietuvis statosi namą, tai būtinai didesnį, įmantresnį, kad pasipuikuotų prieš kaimyną. Taip yra ir su automobiliais. Bet, manau, situacija keičiasi. Brangstantys energijos ištekliai koreguoja ir mūsų norą pasipuikuoti. Ir čia tik laiko klausimas. Perėjimas prie ekonomiškų ir ekologiškų transporto priemonių yra neišvengiamas.
Ar žinote, kas dar iš žinomų ir garsių Lietuvoje gyvenančių žmonių vairuoja kokią nors ekologišką transporto priemonę?
Važiuodamas dviračiu esu ne kartą sutikęs važiuojantį riedžiu Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kuris sveikindamasis visada maloniai nusilenkdavo.
Ko palinkėtumėte skaitytojams, kurie vis dar prisibijo sėsti prie ekologiško transporto vairo?
Gerbiamiems skaitytojams norėčiau palinkėti įveikti psichologinį barjerą, pereinant prie paprastesnių ir ekologiškesnių transporto priemonių. Juk žmogus yra vertinamas už jo žmogiškąsias savybes, o ne už materialines vertybes ar tai būtų transporto priemonės dydis ir jos prabanga, ar mobilaus telefono neišnaudojamos galimybės ir panašiai.
