Raumeningos, tvirtos kojos, patikimai tarnaujančios, kai reikia sprukti ar vytis. Aštri klausa, instinktyviai filtruojanti kiekvieną miško garsą – net jam miegant. Regos pavydėtų sakalai, bet jis ja nesikliauja, nes uoslė dar nė karto nenuvylė. Jo amžių išduoda kūną išvagoję randai. Kiekvienas primena apie aistrą gyvybei – ji vienintelė siejo medžiotoją ir auką.
Grubios, bet stiprios rankos nereikštų nieko, jei ne protas ir žinios, kurios atėjo su patirtimi. Taip, lankas ir šuo - jo palydovai, bet išalkęs jis tai padarytų plikomis rankomis.
Štai ką vadinu medžiotoju, kai manęs paklausia sutrikęs eilinio medžiotojų klubo narys. Jei būčiau paprašytas apibūdinti šiuolaikinį šautuvus mylintį vyruką, kuris save tituluoja medžiotoju, diskusijos besiklausanti publika pamanytų, kad vaizduoju politiką. Ir tie žmonės iš dalies būtų teisūs.
Dabar tikriausiai manote, kad esu koks žaliasis fanatikas ir, neturėdamas svarių argumentų, puoliau taip žemai, kad kritikuoju šiandieninių „medžiotojų“ fizinį pajėgumą ir išvaizdą.
Klystate. Niekada nesileidau į radikalumus ir nepalaikiau žaliųjų aktyvistų. Manau, kad neturėtume atsisakyti savo privilegijuotos vietos mitybos piramidėje ir pulti maitintis pirminiais energijos šaltiniais. Mūsų rūšies ekologinis plastiškumas ir bendruomeninis būdas leido tapti šios planetos valdovais. Tokiais ir turėtume likti. Tik jausti, kad toks titulas - tai didžiulė atsakomybė.
Dėl šiuolaikinių medžiotojų fizinio pajėgumo – esate teisūs. Pašiepiu juos, bet tik todėl, kad jie save vadina gyvybiškai svarbiu ekosistemos elementu. Nesenai publikuotame interviu apie medžioklės moralę ir būtinybę gerbiamas E. Tijušas teigė, kad vienas gyvūnas gyvena kito sąskaita, o žmogus nenaikindamas negali egzistuoti.
Jei kalba eitų apie dviejų, bet kokių rūšių simbiozės formą, vadinamą plėšra, nekiltų jokių kontrargumentų. Tačiau dabar kalbame apie žmogaus sąmoningą, bet neinstinktyvų santykį su žvėrimi. Tegul gerb. E. Tijušas ar bet kuris kitas savimi besididžiuojantis medžiotojas pakelia ranką, jei į medžioklę ėjo, nes išalko ir grobį susimedžiojo tik savo, fiziškai pajėgaus individo pastangomis.
Matote, gamtoje taip jau sudėliota, kad pajėgus ir stiprus plėšrūnas gali pribaigti silpnesnį grobį. Jei plėšrūnas silpnesnis už grobį, tuomet jis pasmerktas nugaišti dėl bado. Tokiu būdu gamta eliminuoja silpnuosius rūšių atstovus, kurie niekada neperduos nevykusių genų savo palikuonims. Vyksta natūrali atranka. Išlaikomas populiacijų balansas, nes niekas nemedžioja daugiau, nei yra alkanas. O jei medžiojančiųjų prisiveisia daugiau nei yra medžiojamųjų, viskas susitvarko per vieną bado sezoną.
Jei žmogaus medžioklė iš tiesų būtų gyvybiškai svarbus veiksnys sveikoms ekosistemoms palaikyti, tai sumedžiojamų žvėrių kiekis būtų proporcingas mėsą valgančių žmonių populiacijai. O pastaroji visą laiką liktų proporcinga medžiojamų rūšių populiacijai. Tiesa, toks dėsnis galiotų, jei žmogus medžiotų naudodamas tik motulės gamtos dovanotus įnagius. Tokiu būdu neliktų malonumo žudyti ir medžioklė nebūtų tokia didelė šventė su krūva beprasmių papročių. Atsirastų būtinybė. Kiekviena akistata su auka taptų abipuse aistra gyventi. Po sėkmingos medžioklės, medžiotojas taptų dar tvirtesnis. Išsisukusi auka - dar vikresnė.
Jei toks scenarijus būtų realybė, tai žmonių rūšis iš tiesų būtų nepamainomu elementu ekosistemose. Nuožmiausiu grobuonimi. Nušlavus jį nuo žemės paviršiaus, organizmų bendrijose, kurias jis įtakojo, prasidėtų laikinas chaosas, kol laisvos vietos neužimtų kitas grobuonis.
Šių dienų realybėje medžiojančio žmogaus vadinti nuožmiausiu grobuonimi ir nepamainomu rūšinių bendrijų nariu tiesiog neįmanoma. Vienintelė frazė, kuri šauna į galvą, mėginant įvardinti žmogaus vaidmenį jo medžiojamų gyvūnų atžvilgiu, tai „gamtos stichija“. Tik ji sugeba naikinti, nesulaukdama didesnių pasekmių. Nuo žemės paviršiaus nušluoti lyderiaujančius plėšrūnus ir parazitus, o tada „reguliuoti“ jų aukų populiacijas, kad jos netaptų per didelės.
Medžiotojai gali teigti, kad jie ne tik žudo, bet ir padeda. Pavyzdžiui, kai užgriūna negailestingos žiemos ir kerta patiems silpniausiems miško gyventojams, jie parūpina pašaro. Kai išnaikinamos rūšys, jie jas reaklimatizuoja. Visai kaip bebrus Lietuvoje ar vilkus Jungtinėse Valstijose (kuriuos, beje, sugrąžino gamtosaugininkai).
Teisingai gerb. E. Tijušas sakė, kad žmonėms vienas gyvūnas - brudas ir blogis, kurį reikia naikinti, o kitas - šventoji karvė. Juk net medžiotojai, žiemą stiprinantys stirnas ir šernus, taikosi į vilkus, kuriems, regis, stingdantys speigai nė motais.
Kyla klausimas, kodėl niekas nemėto akmenų į žvejų daržą? Taip, žmogus visiškai kontroliuoja vandenų ekosistemas ir pramoninė žūklė nepateisinama. Tačiau žvejai mėgėjai deklaruoja, kad jų tikslas patirti malonumą. Jie nevaizduoja jūrų dievų, esą nustojus žvejoti lydekas, jų privis tiek, kad išnyks kitos žuvys.
Lygiai tokį patį malonumą jaučia medžiotojai. Ar kada domėjotės, kokios medžioklinių ginklų kainos? Kiek mokesčių sumoka medžiotojų klubai? Ar statistinis pilietis savo noru pirktų brangią įrangą, mokėtų mokesčius, kad padėtų „merdėjančiai“ Lietuvos gamtai?
Brangieji, taip elgiasi aistros valdomi žmonės. Aistra užtemdo protą. Pamiršti skaičiuoti, mąstyti ir kvėpuoti. Užtemsta protas ir tada gali žudyti.
Istorijos moralas labai paprastas – gamta žino geriau. Kai žmogus taps medžiotoju ir į mišką išeis, būdamas alkanas, o grobį pagaus fizinių pastangų dėka, rizikuodamas savu kailiu ir žais pagal gamtos taisykles, galėsim save laikyti jos dalimi. Iki tol siūlau pasitenkinti mėsgaliais prekybos centruose, o gamtai leisti tvarkytis pačiai. Kaip priešistoriniais laikais, kol žmogus nesuvokė esąs planetos valdovas.
