Po to, kai pernai priešais Švenčiuliškių kapinaites gandralizdį susinešę ilgakojai savo kupina tragedijų gyvenimo istorija prikaustė visų vietinių ir tolėliau, Krekenavoje, gyvenančiųjų dėmesį, ir į šiųmetę gražiųjų paukščių šeimyną žmonės žiūri atidžiau, rašo Panevėžio rajono laikraštis „Tėvynė“.
Pavasarį laukė – ar atskris, vėliau stebėjo – ar peri, paskui svarstė – ar įstengs visus keturis gandriukus užauginti.
Krekenaviškė Sigita Rudienė sako, jog svarbiausia, kad šiųmečiams ilgakojams sekasi kur kas geriau nei pernykščiams, gerokai pavėlavusiems su vaikų vada: kuomet visi kiti masiškai perėjo, čia įsikurti nusprendusi porelė pavėlavusiųjų tik lizdą suko. O vėliau, per audrą, nublokštas ant elektros laidų, žuvo senasis gandras. Žmonės suvokė, kad be jų pagalbos gandriukai neužaugs. Ėmė juos lepinti žuvimi, prisijaukino, ir šie kaip šuniukai po kiemą paskui šeimininkus sekiodavo, savųjų pietų belaukdami.
Dar vienas nemalonus netikėtumas gandrų globėjų laukė tuomet, kai paaiškėjo, kad jaunikliai neskraido. Vis pėsti ir pėsti – kartą net eismą judrioje sankryžoje sustabdę buvo – neskrenda, ir viskas. Vis dėlto, skrendant gervėms, neiškentė ir jie.
Tąkart žmonės kalbėjo, kad gandralizdis juos suvienijo – visiems rūpėjo, kokios šiandien lizde naujienos, kaip sekasi tiems našlaitėliams, anot jų, mokytis skraidyti. Rinkęsi tartis, kaip galėtų paukščiams pagelbėti, skirstęsi darbais ir įsipareigojimais, sako, išties suvokę žmogiškųjų vertybių svarbą, rašo „Tėvynė“.
