Pirmadienį, vasario 27 dieną, 16 val. GRYNAS.lt turės ypatingą viešnią - redakcijoje lankysis ir į visų skaitytojų klausimus tiesioginėje DELFI konferencijoje gyvai atsakinės pasaulio garso lietuvių kilmės antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja Birutė M. F. Galdikas.
Kovo 1 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus miesto Rotušėje ( Didžioji g. 31) rengiamas oficialus Dr. Birutės M.F. Galdikas knygos "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais" pristatymas. Kviečiame visus ateiti susitikti su autore, pateikti klausimų ir "susimedžioti" autografų.
Laukdama pirmadienį atvyksiančios viešnios, GRYNAS.lt redakcija skaitytojams parengė ypatingą staigmeną - kasdien skelbsime po keletą ištraukų iš populiariosios Birutės M. F. Galdikas knygos "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje kartu su orangutanais".
***
Tuzino orangutaniukų motina
Kai prieš penkiolika metų, 1971-aisiais, atvykau į Kalimantaną arba indoneziškąją Borneo salo dalį, mano tikslas buvo tyrinėti laukinius orangutanus natūralioje jų aplinkoje. Bet aš kone iškart įsitraukiau vaduoti ir reabilituoti tuos orangutanus, kurie buvo gimę laukinėje gamtoje, tik sugauti žmonių ir laikomi kaip naminiai gyvūnėliai ar parduodami zoologijos sodams, cirkams, laboratorijoms. Visada stipriai jaučiau, kad gelbėti orangutanus yra taip pat svarbu, kaip ir juos tyrinėti. /.../
Rodas (red. past. - Birutės Galdikas vyras) tiksliai nežinojo, kokiomis aplinkybėmis Akmad tapo našlaite, bet vienintelis būdas pagauti orangutaną yra nudobti jo motiną ir prievarta išsivesti jos jauniklį. Akmad mamą tikriausiai nužudė miško kirtėjai. /.../ Vietiniams verslininkams orangutanų jaunikliai reiškė lengvus pinigus. Jie galėjo nusipirkti orangutaniuką iš miško kirtėjų ar dajakų medžiotojų už šimtą dolerių (o tai tuo metu Borneo buvo kelių mėnesių atlyginimas), paskui dvigubai ar trigubai parduoti grobį jūros kapitonui ar jūrininkui, plaukiančiam į svečias šalis. Jauniklis orangutaniukas būdavo supakuojamas į dėžę, ši nustumiama po deniu, ir tada jam dažnai tekdavo pragyventi ištisas dienas be vandens ir maisto, kol laivas išplaukdavo iš Indonezijos vandenų. Iš penkių kontrabanda gabenamų orangutaniukų mažiausiai trys pakeliui nugaišdavo. Bet dėl galimos naudos jūrininkai ryždavosi rizikuoti. Honkonge ar Singapūre orangutaną buvo galima parduoti už penkis tūkstančius dolerių ar brangiau. Beždžionių verslas tuo metu buvo vieša paslaptis. Azijos zoologijos sodai vis dar pirkdavo laukinius orangutanus, kaip ir privatūs tie Azijos, tiek Vakarų kolekcininkai. /.../
***
Aš pasilenkiau ir pradėjau traukti klykiantį mažylį iš jo dėžės. Jis iš visų jėgų įsikibo į medines lenteles. Gailiai klykė, kai viena po kitos atplėšiau nuo lentelių visas keturias galūnes. Tačiau kai jau jį laikiau, jis prisiglaudė prie manęs su tokia pat jėga, su kokia prieš kelias sekundes man priešinosi. Tą akimirką nepajutau jokio motiniško prisirišimo prie smirdančio, bet tvirto gniutulėlio savo glėbyje. Tačiau jaučiausi linksma. Mes išgelbėjome jauniklį iš beveik garantuotos per ankstyvos mirties nelaisvėje. Orangutanai, paversti naminiais gyvūnėliais, ilgai neišgyvena. /.../ Man tai buvo nepaprasta akimirka. Prabuvę tik vieną savaitę Kalimantane, mes jau išlaisvinome belaisvį orangutaną.
/.../ Žinojau,. kad paimti jauniklį iš jo "savininko" buvo teisėta. Labiau už viską norėjau grąžinti šį mažutį padarėlį į laukinę gamtą. Tik ne leisti jam kamuotis, nykti ir mirti narve.
Tuo metu Kalimantane nebuvo prieglaudos konfiskuotiems orangutanams, gimusiems laukinėje gamtoje. Todėl įstatymai, draudžiantys pagauti ir laikyti orangutanus, negalėjo būti įgyvendinti. Norėjau sukurti šiems našlaičiams prieglaudą. Tai turėjo būti saugoma vieta, kaip ir draustinis, kitaip orangutanai būtų susidūrė su perspektyva būti pagauti ar net nužudyti. /.../
Kai išvykome į Indoneziją, mudu su Rodu neturėjome skubių planų pradėti šeimą. Tačiau mums atvykus į Borneo po kelių mėnesių mūsų trobelė prisipildė sausakimša "vaikų", tikriau - pūkuotų oranžinių vaikų, orangutaniukų, bet vis dėlto "vaikų", nes jie visi laikė mane savo mama. Aš buvau kitos veislės mama. /.../
Sugito buvo pirmasis mano vaikas, įšventinęs mane į orangutanų motinystę. /.../ Ir kaip kūdikis, Sugito pakeitė kasdienį mano gyvenimą. Kad ir kur eičiau, kartu ėjo ir Sugito. Kartais, tvarkydama savo kasdienybę, beveik pamiršdavau, kad jis čia. Kitąsyk mano viduje vis dėlto sukirbėdavo nevaldomas pyktis. Nusiplėšdavau Sugito nuo savo kūno ir nubėgdavau. Jis šaižiai cypdamas bėgdavo iš paskos. /.../
Diena po dienos Sugito nepastebimai įsigavo į mano gyvenimą. Pamažu pripratau prie jo prikibimo, pripratau prie šilto, kartais drėgno kamuoliuko ant mano kūno. Staigūs impulsai sprukti nuo jo aprimo ir aš pradėjau branginti mažą orangutaniuką, kurio akys ryte pirmiausia susirasdavo mano akis ir kuris lydėjo kiekvieną mano judesį. /.../
Trys orangutanai - Akmad, Sobiarso ir Sugito - tapo mano šeima. Su jais praleisdavau ne tik dienas, bet ir naktis. Sugito visuomet miegodavo su manimi. /.../ Kai eidavau į mišką ieškoti orangutanų, dažniausiai imdavau kartu ir Sugito, ir Sobiarso. /.../
Nieko neplanuodama ne tik tapau mama, bet Sugito, Sobiarso or Akmad tapo mano šeima. Jie kivirčijosi kaip vieno kraujo broliai ir seserys,. prisiglaudę prie mano kūno, stūmė ir baksnojo kits kitą ėdinėdami ir kumščiuodavo bei tampydavo vienas kitą eidami miegoti. Jie reikšdavo pretenzijas į pastogę, gal todėl, kad ji buvo virš žemės, kur orangutanai praleidžia didumą savo gyvenimo, o gal dėl to, kad ten buvo pagalvių, antklodžių ir paklodžių, kurias galima jaukinti ir ridinėti.
Motinystė tapo dar intensyvesnė, kai maždaug po šešių savaičių nuo atvykimo Sugito atrado mano nykštį. /.../ Kai jis pradėjo žįsti mano nykštį, visas jo pasaulis, regis, pradėjo suktis aplink tą nykštį. Jis žįsdavo nuolat, kartais visą pusvalandį. Joks kitas pirštas netikdavo. Tai turėjo būti mano nykštys. Žįsdavo naktimis prieš eidamas miegoti, rytais, kai pabusdavau, ir įvairiu metu dieną. /.../ Kaip be paliovos traukiančiam dūmą rūkaliui, Sugito niekada nebūdavo gana. /..../ Nors keisdavau nykščius ir stengdavausi juos normuoti, nuo stipraus čiulpimo nykščius taip skaudėdavo, kad dažnai Sugito žindant norėdavau šaukti iš skausmo./.../
Per pastaruosius dvidešimt trejus metus aš grąžinau daugiau kaip šimtą buvusių belaisvių orangutanų gyventi į laukinę gamtą. Šie orangutanai reiškia šimtą individų, kurie būtų trumpai pagyvenę apgailėtinus gyvenimus, be jokios progos lavinti savo kūnus ir protus. Šimtas individų, netekę giedros vienumos ir savarankiškumo, būdingų orangutangų prigimčiai. Šimtas didžiųjų žmoginių beždžionių, netekusių galimybės įgyvendinti savo reprodukcinį pašaukimą. Nesigiriu, nes tikiu, kad tokią sėkmę daugiausia nulemia įgimtas orangutanų protingumas. Aš galėjau niekada nemokyti orangutano visko, ką jis ar ji turi mokėti, kad išliktų laukinėje gamtoje. Pakako tik suteikti našlaičiams orangutanams progą vystytis savo tempu, savo būdu. /.../
Ilgainiui aš ėmiau matyti netikėta reabilitacijos programos naudą. Čionykščiai žmonės, tiek malajai, tiek dajakai, padirbėję Leakey stovykloje ir čia tebeapsilankantys, žiūri į orangutanus ir į šį parką kaip į regioninės garbės šaltinį. Turistų srautams prasidėjęs 20 a. devintajame dešimtmetyje sustiprino šį jausmą. Kalimantano Tengahas turi šį tą, dėl ko žmonės apkeliauja pusę pasaulio, norėdami tai pamatyti.
Pašaliečiai atkeliauja į Tandžung Putingą ne pasimėgauti geru oru (čia visada karšta, drėgna ir lietinga), vaizdais (išskyrus upes, jokių reginių nėra) ar patogumais (kurie yra paprasti, net primityvūs, palyginti su Vakarų standartais). Jie atvyksta pamatyti orangutanų.
