„LiveScience“ rašo, jog naujo tyrimo duomenys kol kas yra preliminarūs, tačiau gali pasiūlyti galimybę geriau prognozuoti žemės drebėjimus, nors diena, kai mokslininkai juos nuspės tiksliai, tebėra „labai toli“, teigia Dimitaras Ouzounovas, Chapmano universiteto Kalifornijoje profesorius, atlikęs nelaimės Japonijoje studiją.
Teorija, kurią regimai patvirtina kovo mėnesį įvykęs žemės drebėjimas, ta, kad prieš pat katastrofą iš žemės į atmosferą pakyla daugiau dujų, ypač bespalvio, bekvapio radono, kuris, pasiekęs aukštesnį atmosferos sluoksnį - jonosferą, iš kitų molekulių atima elektronus ir pripildo aplinką jonų - krūvį turinčių dalelių, kurios pritraukia vandenį ir šis ima kondensuotis, o per tokį procesą į aplinką išskiriama šiluma. Būtent šis perteklinis karštis ir buvo užfiksuotas.
D. Ouzounovo tyrimo duomenimis, elektronų kiekis jonosferoje virš žemės drebėjimo Japonijoje epicentro prieš nelaimę dramatiškai pakilo, o maksimumą pasiekė trys dienos prieš pačią nelaimę.
Kovo 11 dienos žemės drebėjimas yra stipriausias žinomas iš kada nors sukrėtusių Japoniją. Jo epicentras buvo už daugiau nei pusšimčio kilometrų nuo šalies pakrantės.
D. Ouzounovas su kolegomis surinko duomenis dar apie daugiau nei šimtą žemės drebėjimų Azijoje ir teigia radę panašų nelaimių bei atmosferos būklės ryšį. Dabar komanda siekia į tyrimus įtraukti mokslininkus visame pasaulyje.
Vis dėlto tikslios žemės drebėjimų prognozės, anot mokslininkų, greičiausiai nebus daromos artimiausioje ateityje. Kol kas niekas nėra aiškiai nuspėjęs tokios katastrofos iš atmosferos būklės ar kitokių nelaimę neva pranašaujančių veiksnių - tokių kaip keistas gyvūnų elgesys, vandens tėkmės pasikeitimai.
„Tai intriguoja, bet nepavadinčiau proveržiu“, - komentavo Henry'is Pollackas, geofizikas Mičigano universitete, nedalyvavęs naujajame tyrime.
Kiti specialistai nurodo, kad seismologai jau buvo „nudegę pakankamai kartų“, todėl išmoko pernelyg nedžiūgauti dėl kiekvieno potencialaus prognozių metodo.
