Žemė skrieja aplink Saulę, Saulė savo ruožtu sukasi apie Paukščių tako Galaktikos centrą. Didžiuliais greičiais, bet iš šono viskas atrodo stovi vietoje. Taip pat ir su mūsų Žeme.
Būnant čia, atrodo tiek daug veiksmo: žmonių bruzdesys, lėktuvai, automobiliai, lietus, diena, naktis, audros, perkūnija, metų laikų kaita, upės tekėjimas, vėjo ošimas, jūros bangavimas, medžių siūbavimas, praskrendantys paukščiai... Tuo tarpu žiūrint iš šono, mūsų Žemė sau ramiai sklendžia erdvėje. Stebėdami ją iš kosmoso viso smulkmenų nepamatysime, bet matysime visumą: besiformuojančius uraganus, besiveržiančius ugnikalnius, naktį šviečiančius miestus.
2011 m. lapkričio mėn. Lietuvoje viešėję NASA astronautas Karolis J. Bobko ir rusų kosmonautas Igoris Volkas pasakojo, kad tik pakilę į kosmosą iš tiesų suprato kokia graži mūsų planeta. Iš ten nesimato jokių sienų, jokių karų, nesutarimų. Tik graži melsva planeta. Ir ji mūsų vienintelė, todėl kvaila yra ja nesirūpinti ir naikinti. Kaip sakė astronautas K. Bobko: „Erdvėlaivyje Žemė nėra keleivių, visi mes įgula“.
Visų pilietybių kosmoso pionieriai pabuvoję beorėje erdvėje stengiasi į Žemę pasiųsti fotografijų, kad pamėgintų perteikti to grožio akimirkas. Beabejo, tai neatstos tikro pabuvimo ir jausmo, bet pasigrožėti verta.
