Ypač gerai maitintis reikia patelėms, kad balandžiui baigiantis atvestų sveikus žvalius lapiukus.
Rudakailių medžioklės romantika
Medžiotojams smagu saulės spindulių nutviekstose laukų sniegynų platybėse pasivaikyti rudąsias. Apsitaisęs slepiančiais baltais drabužiais, prisidengdamas krūmais, šliauždamas grioviais žingsnis po žingsnio artėji prie grakščiais šuoliukais peles gaudančios ilgauodegės.
Kai nebelieka priedangų, bandai rudąją prisivilioti mėgdžiodamas pelės cypimą – kartais pavyksta, kartais ne... O tada viską kartoji iš naujo bandydamas pergudrauti kitą rudakailę. Tokia medžioklė labai romantiška, tačiau ją praktikuoja mažai šaulių: reikia patyrimo, kantrybės, žvėrelio elgsenos išmanymo. Mūsų medžiotojai lapes daugiausia medžioja varymo medžioklėse. Tačiau varymo medžioklės laukuose galėtų būti kitokios nei miškuose ar krūmynuose.
Varymo medžioklės galėtų skirtis
Keletą kartų teko dalyvauti lapių varymo medžioklėse Suvalkijoje. Patyręs vadovas medžiotojus šaulių linijoje stato tik tose vietose, kur yra didžiausia tikimybė, kad prabėgs varovų pabaidyta lapė.
Keletas varovais einančių medžiotojų su slidėmis lapes šaulių link varo gal iš kilometro ar dviejų atstumo. Jei prie pusnyje įsiraususio ir snaudžiančio žvėrelio pavyksta prišliuožti šūvio atstumu, lapes šaudo ir varovai-medžiotojai. Tokios medžioklės dažniausiai būna labai rezultatyvios.
Tačiau tokią medžioklę aprašęs medžiotojų žurnale sulaukiau priekaištų, kad propaguoju medžioklės taisyklių pažeidimus, nes varymo medžioklėse varovais einantys medžiotojai šaudyti negali. Kai varymo medžioklės vyksta miške ar krūmynuose, toks draudimas logiškas ir reikalingas. Tačiau kodėl žvėris varantys medžiotojai negali šaudyti atviruose laukų plotuose. Medžiodami „katilu“ medžiotojai juk šaudo į „katilo“ vidų, t. y. priešais esančių medžiotojų kryptimi.
Šaudymas į „katilo“ vidų specialiu medžioklės vadovo signalu sustabdomas tik tada, kai šaudyti tampa pavojinga dėl mažo atstumo tarp priešpriešiais esančių medžiotojų. Tad koks pavojus gali kilti tiesia grandine einantiems ir medžioklės „grandine“ saugumo taisyklių prisilaikantiems medžiotojams-varovams šaudant į pakeltus žvėris? O kai atstumas tarp šaulių linijos ir varovų grandinės tampa per mažas šaudyti vieni kitų kryptimi, medžioklės vadovas šaudymą sustabdo, kaip ir medžiojant „katilu“.
Tada tiek šaulių linijos, tiek varovų grandinės medžiotojai gali šauti tik į išorėn prasmukusius gyvūnus. Beje, medžiojant „katilu“ šaudyti į „katilo“ vidų yra pavojingiau, nes medžiotojai juda sustoję apskritimu ir gana keblu šaunant nustatyti tinkamą šūvio kampą greta einančių medžiotojų atžvilgiu, nei šaudyti varant, kai einama tiesia linija.
Taigi drausti medžiotojams-varovams šaudyti varymo medžioklėse laukuose vien dėl to, kad tokia medžioklė vadinasi varymo medžiokle, tiesiog absurdiška. Medžioklės taisyklės turėtų apibrėžti tik pačius bendriausius medžioklės principus, o visa kita palikti spręsti patiems medžiotojams arba labai smulkiai apibūdinti visus galimus medžioklės būdų variantus, kuriuos medžiotojai galėtų taikyti įvairiose medžioklėse nepažeisdami medžioklės saugumo reikalavimų ir nebijodami būti nubausti aplinkosaugos inspektorių.
Kam drausti varymo medžiokles?
Gaila, kad šį kovą medžiotojai negalės varymo medžioklėse laukuose pavaikyti rudųjų ilgauodegių, nes dėl susidariusių nepalankių medžiojamiesiems gyvūnams gamtinių sąlygų 2011 m. sausio 5 d. įsakymu aplinkos ministras uždraudė varymo medžiokles 2010–2011 m. medžioklės sezonu. Tačiau ar reikalingas toks draudimas?
Dėl atskiruose Lietuvos rajonuose susidariusios gilios sniego dangos ir apledėjimo daugelis medžiotojų klubų tokią medžioklę jau ir taip buvo sustabdę. Tuose rajonuose, kur sniego danga ne itin stora ir neapledėjusi, varymo medžioklės galėjo tęstis ir sausį. Toks draudimas tik dar kartą įrodo, kaip medžiotojais nepasitiki Aplinkos ministerijos pareigūnai. Esant giliai ir apledėjusiai sniego dangai, varymo medžioklės neigiamos įtakos daugiausia turi tik stirnoms.
O šernus, kaip prisimena seni medžiotojai, medžiodavome dar ir ne tokiomis žiemomis, kai, be gilios sniego dangos, dar spausdavo ir 25 laipsnių šaltis. Mūsų žvėrys tokiomis klimato sąlygomis gyvena šimtmečius ir prie jų yra prisitaikę. Tik keletas pastarųjų žiemų buvo lengvos ir besniegės.
Daug medžiotojų klubų dar prieš Naujuosius sustabdė visų žvėrių medžiokles visais galimais medžioklės būdais. Jeigu medžioklės plotuose šernų gyvena artimas optimaliam skaičius, tai galima ir nemedžioti sausį ir vasarį. Tačiau šernų medžioklių šiais laikais pramoginėmis sportinėmis jau nepavadinsi – plėtojamas kažkoks šernininkystės ūkis. Kai kuriuose medžioklės plotų vienetuose šernų gyvena dešimt kartų daugiau nei mokslininkų nustatytas optimalus jų skaičius.
Ar galima 100–150 ilgašnipių, tenkančių tūkstančiui hektarų miško, bandą palikti vasarai? Nemažinant miškinių kiaulių skaičiaus, anksčiau ar vėliau išplis infekcinės ligos ir prasidės masiškas žvėrių gaišimas. Afrikinis kiaulių maras jau klajoja Peterburgo apylinkėse...
Siekim pusiausvyros, o ne gausos
Medžioklės plotuose nereikėtų priveisti tiek daug šernų. Aplinkosaugininkai sugalvoja visokių medžioklės apribojimų, kad medžiojamųjų gyvūnų užsiveistų kuo daugiau. Tačiau ar nevertėtų pradėti reikalauti, kad medžiotojai ūkininkautų taip, jog žvėrių gausa medžioklės plotų vienetuose būtų artima optimaliai, o tarp atskirų gyvūnų, tarp gyvūnų ir augalijos nusistovėtų pusiausvyra. Juk kai yra nepagrįstai daug vienų gyvūnų, neišvengiamai mažėja kitų, netgi kyla jų išnykimo grėsmė. Dėl kai kurių žvėrių gausumo gali išnykti ir atskiros saugotinų augalų bendrijos.
Dabar daug pastangų dedama siekiant pagausinti Lietuvos miškuose gyvenančių vištinių paukščių – kurtinių, tetervinų, jerubių skaičių. Bet kai miškuose knibždėte knibžda šernų, lapių, mangutų, kiaunių, ar gali tos pastangos duoti teigiamų rezultatų?
Tylusis varymas nėra blogai
Tad ką duoda ir toks varymo medžioklių draudimas. Lietuvoje oro sąlygos gali keistis kasdien. Gali atsitikti ir taip, kad kol draudimas įsigalioja, prapliupęs lietus ištirpina visą sniegą. Beje, taip atsitiko ir šį kartą, nes vos tik varymo medžioklę draudžiantis įsakymas išvydo dienos šviesą, prasidėjo ilgalaikis atlydys ir prapliupo lietus.
Kodėl tokių klausimų sprendimo nepalikus patiems medžiotojams, kurie geriausiai mato vietines gamtos sąlygas ir medžioklę gali sustabdyti tą pačią dieną, netgi jau atvykę į medžioklės plotus, jeigu to reikia. O oro sąlygoms pasikeitus, po savaitės ar dviejų, gali medžioklę atnaujinti.
Taigi rašant įsakymus lenktyniauti su kaprizingu Lietuvos klimatu kažin ar verta... O ir pats draudimas ne visai toks, koks galėjo būti. Įsakymu visiškai uždrausta taikyti medžioklės būdą „varant“. Tačiau nebemedžiodami miškuose šernų ir elnių varymo būdu medžiotojai juk gali šokti ant slidžių ir pasivaikyti laukuose lapes, kurių skaičių būtina verkiant mažinti. Todėl tikrai nereikėjo uždrausti varymo medžioklių laukuose.
Plėšriuosius žvėris medžioti galima ir kitais būdais – tykojant prie masalo, sėlinant ar su urviniais šunimis. Tačiau tokiose medžioklėse dėl jų specifikos dalyvauja labai mažai medžiotojų. Tykojimo medžioklėms populiarumo neprideda tai, kad šaunant negalima žvėrelio apšviesti medžiokliniu prožektoriumi, todėl tamsoje vietoj kiaunės ar manguto gali kliūti zuikiui. Nėra daug urvinių šunelių, kurie gebėtų žvėrį išvyti iš urvų. Dažniausiai po žeme lojant keturkojui pagalbininkui, žvėrį tenka atsikasti. O kiek tada reikia įdėti darbo, kai dirva įšalusi pusmetrį ar daugiau. Retas kuris medžiotojas to imasi.
Be to, iškasęs giliausią duobę, dažnai vietoj lapės ar manguto urve aptinki barsuką, kurio medžioklės sezonas jau seniausiai pasibaigęs. Tada iš viso apmaudu, nes sunkus pusdienio darbas nueina perniek. Prie lapės, žinoma, galima ir prisėlinti, tačiau tuo užsiima tik pavieniai medžiotojai. Kai gili žiema, reikia intensyviau medžioti ir vilkus, nes ten, kur jų daugiau esama, iki pavasario labai išretės stirnų kaimenės. Kodėl negalima tyliuoju varymu pereiti kvartalą kitą vilkų pėdomis? Nieko neatsitiktų, jei tyliuoju varymu, vienam kitam varovui einant šernų pėdomis, būtų medžiojami ir šernai, ypač tuose plotuose, kur jų skaičių būtina mažinti. Taigi tyliojo varymo ir varymo medžioklių laukuose tikrai uždrausti nereikėjo.
Medžiotojų niuksėti neverta
Įsakymu skelbiama, kad varymo medžioklės uždraudžiamos 2010–2011 m. sezonu. Tačiau jokiuose medžioklę reguliuojančiuose dokumentuose nenurodyta, kada medžioklės sezonas prasideda ir kada baigiasi. Tai reglamentuota tik atskiroms medžiojamųjų gyvūnų rūšims. Tačiau nemažai gyvūnų medžiojama ištisus metus. Galima daryti prielaidą, kad medžioklės sezonas baigsis 2011 m. balandžio pirmąją. Vadinasi, plėšriųjų žvėrių varant laukuose nebus galima medžioti ir kovo mėn., kai sniego gali iš viso nelikti. Tad ar buvo reikalingas toks įsakymas?.
Medžiotojams daug maloniau, kai jie patys viską daro savo iniciatyva, o ne baksnojami įvairių reguliuotojų. Kontroliuojamas kiekvienas medžiotojo žingsnis. Medžiotojams patikėta medžiojamosios faunos globa, saugojimas, gausinimas ir gausos reguliavimas. Tad ar nepakanka to, kad medžiojamoji fauna klesti ir gausėja (išskyrus tas rūšis, kurioms suklestėti medžiotojai mažai kuo gali padėti, beje, iš dalies ir dėl visokių draudimų).
Ar reikia dar niuksėti medžiotojus kaip kokius rambius mulus? Dėl tokio varymo medžioklių draudimo prasidėjo išpuoliai prieš medžiotojus žiniasklaidoje, nes kiekvienas pilietis ir netgi žurnalistas tą draudimą suprato savaip. Kai kas įsitikinęs, kad ministras uždraudė absoliučiai visas medžiokles. Tad įsigaliojus įsakymui medžiotojai, nupyškinę kokį šerną ne varymo medžioklėse, o kitais būdais (tykojant), kalami prie sienos kaip didžiausi brakonieriai.
Taigi varymo medžioklės draudimo įsakymas sukėlė tik sumaištį ir daugiau nieko.
