Anot jo, sula bėga anksti pavasarį, kai tik nutirpsta sniegas, o naktimis jau nebūna didesnių šalnų. Vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 5–6° laipsnių ir veikiant aktyviems saulės spinduliams 1–2 savaites, medžių šaknyse pradeda cirkuliuoti sukauptos skystosios maisto medžiagos, kurios kyla aukštyn kamienu į sprogstančius pumpurus.
„Suloje yra mineralinių medžiagų, būtinų medžio augimui, ir cukraus“, - pasakoja gamtininkas. Tiesa, cukraus nedaug – beržo suloje 1-2 procentai, klevo 2-5. Šiaurės Amerikos cukrinių klevų sula daug saldesnė – joje iki 20 procentų cukraus.
Anot gamtininko, sulos gaivumas, skaidrumas ir, žinoma, saldumas visada buvo labai patrauklūs. Kaimo žmonės kiekvieną pavasarį būtinai leisdavo klevų, o kas jų neturėdavo – ir beržų sulą.
Pasak S. Paltanavičiaus, sulos leidimas – atsakingas darbas: šiaip ar taip – gręžiame gyvo medžio kamieną, naudojame jam reikalingus syvus. Pirmiausia įšyla tamsiakamieniai klevai – jų sula pradeda tekėti anksčiau nei baltaliemenių beržų. Intensyviai sula teka apie 2–4 savaites.
Per pavasarį iš beržo prilaša iki 100 litrų sulos, iš klevų – šiek tiek mažiau.
Sula leidžiama aštriu 2–4 mm skersmens grąžtu išgręžiant skylutę, į kurią įkalamas medinis latakėlis. „Kai sulą leisti baigiame, angą reikia užkalti medžio pleištu, užtepti sodo tepalu. Medis turi jausti mūsų rūpestį“, - pataria gamtininkas.
Klevų sulą gerti reikia tik šviežią, ji netinka ilgesniam laikymui. Tiesa, kai kas bando ją sušaldyti, o po to, ištirpinus sulos ledo luitus, gerti. Vis gi ilgam laikymui puikiai tinka beržų sula.
„Ji renkama į statinę, laikoma tamsoje, kad sula rūgtų ir turėtų gerą skonį, į ją pamerkiama juodųjų serbentų šakelių, o paviršiuje papilama avižų. Jos sudygsta savotišku kilimu ir saugo sulą. Pradžioje ji būna drumsta, tačiau greitai skaidrėja. Rūgštokas šios sulos skonis malonus, rauginta sula gaivina. Kaime tokią sulą laikydavo iki šienapjūtės, kada natūralus ir gaivus gėrimas yra pats skaniausias“, - įsitikinęs S. Paltanavičius.
Pasak specialistų, suloje gausu angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų
(kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų.
Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis“ žmogui ypač naudingas. Gal todėl sula vertinama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip vaistas. Ji
reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą (šalina akmenis, druskas, šlakus, toksinus), skatina audinių atsinaujinimą.
Sulos patariama gerti nusilpusiems žmonėms, sergantiesiems angina, furunkulais, negyjančiomis opomis.
Sulos kompresai dedami ant žaizdų, kaip kosmetinė priemonė sula naudojama veido vonelėms ruošti.
Beje, pagal beržų sulos tekėjimo intensyvumą spėjama, kokia bus vasara. Jei teka daug sulos – bus lietinga, jei mažai – sausa.
