Lietuvoje auga daug senų, savitų medžių, 26 iš jų yra botaniniai gamtos paminklai. Dešimt seniausiųjų pernai pradėjo tvarkyti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Į gelbėjamųjų sąrašą įtrauktas ir Zarasų rajono Stelmužės ąžuolas.

Ne kartą gydytas nuo infekcijų, lopytas perlopytas, seniausiu Europos ąžuolu pripažintas 23 metrų aukščio ir 13 metrų apimties galiūnas visai suseno ir pavargo. Visą šerdį apėmusi drevė ištrynė rieves – jo amžiaus kalendorių, nors tikinama, jog senolis gali būti ir dviejų tūkstančių metų, kurių naštos nebeatlaiko nei šakos, nei išopėjęs kamienas.

Lietuvos miškų instituto Miško augalų biotechnologijų laboratorijos vedėja dr. Sigutė Kuusienė, nuo mokyklos laikų turėjusi slaptą svajonę atkurti senąjį Stelmužės ąžuolą, atrodo, visai netoli jos įgyvendinimo: mėgintuvėlyje auginamos senolio ląstelės prieš pusę metų jau suformavo klonų pumpurėlius.

Taip ne pirmą kartą bandoma klonuojant gelbėti žūstantį ąžuolą. Kurti genus, identiškus Stelmužės ąžuolui, kuriuos pasiimtų žaliasis jo palikuonis, pradėta prieš penkerius metus ir gana sėkmingai, tačiau pirmuosius ūglių mėginius sunaikino laboratorijoje kilęs gaisras. Bet mokslininkė rankų nenuleido, nors visa reikėjo pradėti iš naujo. Kantrybės mokslininkė nestokoja, juk prieš kelerius metus ji mėgintuvėlyje pražydino klonuotos rožės miniatiūrinį žiedą, kuriam savaime prilipo H. K. Anderseno pasakos „Coliukė“ herojės vardas. Pasiteiravus, kodėl tokiu sudėtingu būdu viliamasi Stelmužės galiūno palikuonių, mokslininkė pagrindžia tyrimų rezultatais.

„Ne vienoje girioje jau auga iš gilių išauginti „stelmužiukai“, kitus miškininkai paskiepijo, tačiau galiūno stiprybės galių jie paveldi maždaug pusę. Todėl ir mažai tikėtina, kad jie užaugs įspūdingų apimčių, tvirti ir ilgaamžiai, atsparūs ligoms. Identiška genetika galima tik ąžuolą klonavus. Man Stelmužės galiūnas – savotiškas tautos tvirtybės simbolis, todėl kartais liūdina požiūris, jog tai bevertis susenęs medis. Aš taip nemanau. Ir jo palikuonys tikrai Lietuvoje dar žaliuos, tik mūsų ainių ainiai žinos tikrąjį jų amžių. Kaip mes dabar žinome Stelmužėje užaugusiojo“, - įsitikinusi S. Kuusienė.

Kauno rajone, Girionyse, kur mokslininkė dirba, ji pastebėjo, jog ten auga ąžuolas - tikras Stelmužės senolio antrininkas, panašaus kamieno, šakų lajos. Ar jaunasis girioniškis turi stelmužiškio stiprybės genų, bus galima nustatyti atlikus DNR tyrimus.