Vieno Vilniaus priemiesčio gyventojas, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų skelbiama, "Lietuvos žinioms" pasakojo, jog beveik kiekvieną vakarą kaimynai kartu su "bendraminčiais" traukia į naktines medžiokles Nemenčinės miškuose. "Paryčiais jie parsiveža daug mėsos - stirnienos, šernienos. Dalį parduoda mėsos supirkėjams, kitą dalį sugrūda į šaldiklius, daro konservus. Šiais laikais dalis darbo neturinčių žmonių taip maitina savo šeimas", - kalbėjo vyras.
Sigitas Mikėnas, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas, patvirtino, kad brakonieriai dabar itin siaučia. Sąlygos tam palankios - žvėrys telkiasi vieno ar dviejų kvartalų atstumu aplink šėryklas. Tad vieni brakonieriai spendžia spąstus ir gaudo, kas pakliūva, kiti šaudo į viską, kas tik juda.
Algis Petrauskas, Vilniaus medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas, išskiria tris pagrindines brakonierių grupes. "Vieni eina į mišką mėsos sau ir šeimai - tai daugiausia kilpininkai. Antra grupė - samdiniai, vos galą su galu suduriantys kaimų žmonės, bedarbiai. Šiems "darbdaviai" išdalija šautuvus, nuperka šovinių ir nurodo tiekti žvėrieną į jų restoranus. Tai verslas. Trečia grupė - nuotykių ir adrenalino ištroškę turtingi jauni vyrai, neretai valdininkai. Dažnas jų - legalus medžiotojas, turintis teisę laikyti ginklą, ir ne bet kokį, o modernų. Tokie gauna kuriame nors klube medžioklės lapą, tačiau medžioja kito būrelio ar klubo plotuose. Jei ir sulaikysi - menkas pažeidimas. Na, paklydo žmogus šiek tiek, bauda už tai - simbolinė", - dėstė A. Petrauskas.
Nemenčinėje gyvenantis vietos medžiotojų klubo "Skala" vadovas, miškininkas Vytautas Steponėnas mano, kad viena brakonieriavimo priežasčių - netikę įstatymai ir formalizuota kovos su brakonieriais tvarka - jei pastebėtas brakonierių automobilis įsuka į pamiškės sodybą, reikia laukti policijos ir aplinkosaugos pareigūnų, nes teritorija - privati valda, tačiau per tą laiką spėjama paslėpti ir laimikį, ir nusikaltimo pėdsakus. Jei brakonierius keliauja pėsčiomis ir nešasi kilpoje pagautą kiškį, anot V. Steponėno, jis visuomet pasiaiškins žvėrelį radęs ir nešantis atiduoti aplinkos apsaugos pareigūnams - taisyklės įpareigoja gyvūną ir kilpą pristatyti per dvi dienas. Dar kiti brakonieriai būna ginkluoti moderniais graižtviniais šautuvais su naktinio matymo optika.
Jis tvirtina, jog dėl to, kad brakonierių nusikaltimus sunku įrodyti, jų bylos negreitai pasiekia teismą ir dažniausiai skiriama ne didesnė nei vienų metų laisvės atėmimo lygtinai bausmė, medžiotojams "nusvyra rankos", todėl vis daugiau jų renkasi vadinamąjį linčo teismą. "Kai pagaunam, "atkalam" kaip reikiant", - užsiminė pašnekovas.
Kitas LŽ kalbintas medžiotojas pasakojo, kad kilpa stirną pagavusį brakonierių medžiotojai pririšo prie medžio ir ilgai mušė bei dusino. "Užmetėm ant kaklo virvę, veržėm ir klausėm: "Ar dabar žinai, kaip skaudėjo stirnai?" Kolegos norėjo ir palikti tą žmogų pririštą prie medžio, tačiau įkalbėjau jį atrišti", - sakė medžiotojas.
V. Steponėnas pripažino, kad šitaip kovodami su brakonieriais medžiotojai rizikuoja. "Ar ne todėl nei iš to, nei iš to sudega kurio nors medžiotojo daržinė, kito - namas ar automobilis? Tai brakonierių kerštas", - teigė jis.
"Dabar aplinkiniai, artimieji brakonierių nesmerkia, net laiko juos kone didvyriais. Štai iki ko nusivažiavome", - "Lietuvos žinioms" sakė V. Steponėnas.
