Nuo praėjusio pavasario Austrijos slėnyje, netoli Alpių, esantis apsnūdęs ir idiliškas Niederdorfo regionas tapo mokslininkų tyrimų objektu. Europinės ūdros grįžo į šias apylinkes ir kol kas niekas nežino kodėl.
Ekologas Andreasas Kranzas, kuris ūdrų gyvenimą kol kas seka padedamas į vieną gyvūną implantuoto siųstuvo, mano, kad bent iš dalies ūdros sugrįžo dėl pagausėjusių maisto kiekių. Tūkstančiai dirbtinių tvenkinių ir žuvų veisimo fermų šiems gyvūnams - viliojantis prasimaitinimo šaltinis.
A. Kranzas teigia, kad sąlygos ūdroms daugintis - taip pat labai geros, nes dėl griežtesnių Europos Sąjungos aplinkos apsaugos normų daugelyje vietų smarkiai sumažėjo vaisingumą mažinančio chemikalo PCB koncentracija. Ūdras taip pat draudžiama medžioti.
"Der Spiegel" rašo, kad ištisos gyventojų kartos nemėgo ūdrų, nes jos susikūrė reputaciją kaip žuvų vagilės. Gyvūnai buvo nuodijami, šaudomi, gaudomi spąstais. Juos buvo norima išnaikinti.
Tik XX a. pradžioje daugelyje Europos vietų ūdrų populiacija ėmė smarkiai mažėti. Buvo manoma, kad nebeįmanoma užkirsti kelio jų nykimui.
1952 metais Šveicarija ūdras paskelbė saugoma rūšimi, tačiau, nepaisant draudimo jas medžioti, gyvūnų skaičius nepadidėjo. Kantonai vienas po kito ėmė skelbti, jog juose ūdrų nebeliko. Paskutiniai gyvūnų pėdsakai buvo aptikti 1989 metais.
Kiek geriau judriesiems plaukikams sekėsi Vokietijoje, nors tik Brytinėse Mecklenburgo-Vakarų Pomeranijos, Brandenburgo ir Saksonijos žemėse šie gyvūnai klestėjo.
Galutiniai dėl ūdrų išnykimo priežasčių specialistai nesutaria. Skirtingos teorijos dėl ūdrų pasitraukimo kaltina vandens užterštumą arba upelių bei upių vagų tiesinimą.
Lietuvoje ūdra taip pat įrašyta į Raudonąją knygą. Natūralių priešų ji beveik neturi, bet rimtomis konkurentėmis gali būti audinės.
Kiauninių šeimos plėšrūnė - veikli visus metus, gyvena pavieniui. Aktyviausia sutemus, baikšti. Mėgsta sraunius miškų upelius ar žolėmis apaugusius ežerus su neužšąlančiomis properšomis. Savo gyvenamojoje teritorijoje ūdra turi nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių po medžių šaknimis ar krantų išplovose.
Grobiui neišranki, nors pagrindinis maistas – žuvis. Ypač mėgsta upinius vėžius ir ungurius. Taip pat medžioja vandens paukščius ir vabzdžius, varles, net kiškių jauniklius. Pabadavusi iškart gali suėsti net pusantro kilogramo žuvų. Jūrų pakrantėse gyvenančios ūdros gaudo krabus, įvairias žuvis.
