Tiesa, didžiosios – Nemunas, Neris, Šventoji teka laisvos, tačiau mažesnės ir ypač jų intakai atsidūrė po ledu. Kai kurios šių upių laisvai tekėjo visą žiemą.
Kai iki kalendorinės žiemos galo lieka mažiau kaip 2 svaitės, o iki tikrosios jos pabaigos – dar visas mėnuo, toks upių ledas pastebimai keičia kai kurių gyvūnų gyvenimo tvarką ir ritmus. Žinoma, kiekviena upė kitokia, tad ir ledas nevienodas – kai kur jis tvirtas, keliantis žmogų, kitur labiau primena dekoraciją ir yra labai pavojingas. Gyvūnai tą jaučia ir supranta savo padėties dvilypumą.
Sudėtingiausia tokiu metu tiems, kurie upėse, jų krantuose gyvena, vandeny ieško maisto. Ūdros iš upelių skubiai iškeliavo žemyn, į didžiąsias upes ar neužšalančias ištakas. Ten pat nuskubėjo audinės. Tiesa, ištikimi savo buveinėms išliko bebrai, kurie atlydžio metu buvo pradėję „kirsti“ medelius ir naudojo šviežią maistą. Dabar jie vėl plaukia į vandenyje esančius maisto sandėlius ir kurį laiką prie upelių nestebimi. Tokiose vietose reikėtų ieškoti ir audinių bei ūdrų – ten, kur gyvena bebrai, visada rasis atvirų properšų, o taip pat galima prisiglausti bebrų trobelėse ar krantuose iškastuose urvuose. Toks svetimų namų naudojimas gamtoje nėra išimtis.
Ledu traukiantis upelių paviršiui, didžiosios antys ir gulbės, jau atlikusios pirmus skrydžius ir žvalgybas senosiose perimvietėse, buvo priverstos vėl skristi į didžiąsias upes ar grįžti į Elektrėnų marias ar prie Kauno HE užtvankos. Didžiųjų ančių dabar galima rasti dugelyje melioruotų upelių, neužalančiose Dubysos, Jūros, Žeimenos upėse. Antis vienoje vietoje ilgiau išlaiko atviras vanduo, maisto gausa ir negilios pakrantės. Bet koks naujos buveinės ieškojimas žiemą yra sunkus, tačiau įsikudami kaskart naujose vietose, paukščiai išvengia vištvanagių ar sakalų, apsistojusių prie ančių žiemaviečių, puldinėjimų.
Iš apledėjusių upelių pasitraukė vandeniniai strazdai ir tulžiai. Pirmoji rūšis Lietuvos srauniuose upeliuose žiemoja, tulžys sutinkamas visus metus. Abiems šiems paukščiams reikia atviro ir negilaus vandens. Jeigu tokių upelių netenkama, paukščiai gali atsidurti sunkioje padėtyje.
Užšalusi, bet netvirtu ledu padengta upė gali būti tiltas daugeliui žvėrių – lapės, kiškiai, kiaunės geba pasirinkti kelius per plačią apledėjusią upę. Tačiau stambieji žvėrys, ypač briedžiai, šernai, taurieji elniai neretai suklysta savo sprendimuose ir patekę į šaltą upės vandenį, negali išlipti ant ledo briaunos ir žūsta.
Beveik visiems šiems gyvūnams mes padėti negalime. Vienintelė galimybė apginti upių gyventojus – ramybė, galimybė jiems patiems pasirinkti išeitį. Pabaidyti, išgąsdinti, jie pasielgs kitaip, nei turėtų elgtis sudėtingoje situacijoje.
