Nepasiekiamas savininkų siekis
Medžiotojų ir miško bei žemės savininkų konfliktai prasidėjo nuo pat žemės reformos pradžios. Atgavę miško ir žemių valdas privatūs asmenys sužinojo, kad jų miškai ir pamiškių žemės įeina į medžioklės plotus, kurie buvo suplanuoti dar sovietmečiu dešimčiai metų.
Dauguma privačios nuosavybės turėtojų, laikydami nuosavybę šventa ir neliečiama, nenori į savo valdas įsileisti medžiotojų. Tačiau medžiojami laukiniai gyvūnai ir paukščiai yra valstybės nuosavybė, kuria naudotis, t. y. reguliuoti jos populiaciją, pavesta būtent medžiotojų organizacijoms. Taigi žemė savininkų, o po ją besiganantys gyvūnai - valstybės. To niekaip negali suprasti žemės ir miško savininkai. Jų nuomone, jeigu žvėrys gyvena jų žemių valdose, tai jie jiems ir turėtų priklausyti.
Bet briedžių, elnių, stirnų, šernų ir kitų medžiojamų gyvūnų arealas – ne keli, o šimtai hektarų. Tad priskirti juos savininkams, į kurių valdas jie pakliūva atsitiktinai, būtų netikslinga. Sutikdami su tuo miško ir žemės savininkai reikalauja pripažinti teisėtais iki 2002 m. jų sudarytus privačius medžioklės plotus 100 ir 500 ha dydžio. Neturintieji teisės medžioti savininkai pagal sutartį už tam tikrą mokestį galėtų nuomoti savo valdas medžiotojų klubams ir būreliams, kurių medžioklės ploto vienetas, kaip ir šiuo metu, būtų 1000 ir daugiau hektarų. 100 ha plote galėtų medžioti pats savininkas. Ir tai būtų individualus, o 300 ha medžioklės ploto vienetas, sudarytas iš kelių privačių valdų, - privatus medžioklės plotų vienetas.
Tokių minčių miško ir žemės savininkai neatsisako iki šiol. Nepaisant to, kad kai kuriais atvejais jie yra teisūs, tačiau tos jų teisės neįteisintos įstatymuose.
Aistras kaitina ir medžiotojai
Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) internetiniame tinklalapyje daugybė miškų savininkų nusiskundimų, susijusių su Medžioklės taisyklių pažeidinėjimais privačiose miško valdose. „Savo 23,7 ha miško valdoje (Kėdainių r., Pašušvio girininkija) turėjau atlikti sanitarinius kirtimus. Bet atvykusi kirtėjų brigada negalėjo pradėti, nes tuomet mano valdoje, manęs neinformavus, vyko komercinė medžioklė su šunimis ir varovais“, – rašo miško savininkas Saulius iš Kėdainių.
Miško savininkė Evelina skundėsi LMSA dėl medžiotojų spaudimo pasirašyti sutartį, leidžiančią būreliui medžioti jos valdoje net iki 2035 metų.
Nepaisant to, kad Medžioklės įstatymas ir Medžioklės taisyklės suteikia miško savininkui teisę susitarus su medžioklės plotų naudotojais ir kartu su jais medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, faktiškai medžiotojai nenori leisti prie jų prisijungti ūkininkams, turintiems medžiotojo bilietą. „Turiu 17 ha miško, esu neasocijuotas medžiotojas. Bandžiau kalbėtis su medžiotojų būrelio, į kurio medžioklės plotą įeina ir mano miško valda, vadovu, prašydamas nors kartą leisti pamedžioti kartu su jais. Tačiau man pareikšta, kad jie į medžiokles nepriima nė vieno svetimo“, – internete rašo miško savininkas Vytautas.
Kiti miško savininkai rašo, kad medžiotojai, nesuderinę su jais, stato žvėrių tykojimo bokštelius kur tik įsigeidžia. Prie tų bokštelių beria pašarus, o susirinkusius prie pašarų žvėris medžioja. Ir blogiausia, kad žvėrių viliojimo vietas pasirenka prie jaunų želdinių arba tiesiog juose. Žvėrys ištrypia, išknisa, nuskabo želdinius.
Tačiau tokių žvėrių šėryklų apstu ir pamiškėse, šalia pasėlių arba pievų. Čia taip pat žvėrys pridaro daug žalos ūkininkams. Liepos 23 d. „Ūkininko patarėjo“ Nr. 86 išspausdintame rašinyje „Medžiotojai prieš ūkininkus medžiotojus“ pasakojama, kad Kauno klubo „Vėjuona“ medžiotojai prie savo bokštelių visureigiais važinėja per ūkininkų kviečių lauką.
Šie ir kiti akivaizdūs miško savininkų teisių pažeidinėjimai nesiliauja. Todėl savininkai mina takus į Žemės ūkio, Aplinkos ministerijas, Vyriausybę, Seimą ir net Prezidentūrą, reikalaudami, kad rengiant Medžioklės įstatymo ir Medžioklės taisyklių pakeitimus būtų atsižvelgta į savininkų teises.
Pataisų projektas Seime, o konfliktas tęsiasi
LMSA Medžioklės reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis Tubis, dalyvavęs rengiant Medžioklės įstatymo pataisų projektą, „ŪP“ sakė, kad šiuo projektu siekiama pakeisti tas įstatymo nuostatas, kurios prieštarauja Konstitucijai.
Jei pataisos bus priimtos, tai medžiotojai privalės kreiptis į savininkus dėl leidimo medžioti jų žemėse. O pagal dabar galiojantį įstatymą žemės savininkas per mėnesį nuo sudaryto naujo medžioklės ploto vieneto paskelbimo dienos privalo informuoti savivaldybę apie draudimą medžioti jo valdose.
Medžioklės įstatymo pakeitimo projektu taip pat siekiama užtikrinti, kad privačios žemės savininkas, turintis medžiotojo bilietą, turėtų teisę, informavęs medžioklės plotų naudotojus, medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis sklypas. Šiuo metu jis gali medžioti tik susitaręs su medžioklės plotų naudotojais. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Edmundo Pupinio nuomone, pagal projekte siūlomą naująjį reglamentavimą žemės savininkas, turintis medžiotojo bilietą, galės lanksčiau pasinaudoti teise medžioti medžioklės plotuose, į kuriuos patenka jo žemės sklypas.
Tačiau minėtomis pataisomis, matyt, nebus baigtas Medžioklės įstatymo derinimas su Konstitucinio Teismo nuostatomis. Kaip „ŪP“ sakė LMSA Medžioklės reikalų komiteto pirmininkas K.Tubis, Žemės ūkio rūmuose jau sudaryta darbo grupė medžioklės įstatymo klausimais. Tikriausiai ji siūlys savo Medžioklės įstatymo pakeitimo iš esmės variantą.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko Eugenijaus Tijušo tai nejaudina. Jo įsitikinimu, nerealūs miško savininkų reikalavimai formuoti 100 arba 300 ha medžioklės plotų vienetus, kai aplinkosaugos specialistų nustatyta, kad mažiausias medžioklės plotų vienetas gali būti 1000 ha.
