Dabar mūsų kambariuose žydinti salikorninė hatiora (Hatiora salicornioides (Haworth) Britton & Rose) natūraliai yra paplitusi Brazilijoje. Veši drėgnuosiuose atogrąžų miškuose Atlanto vandenyno pakrantėse ir sausros laikotarpiu lapus metančiuose miškuose iki 1850 m. aukščio virš jūros lygio.
Ir auga ne žemės paviršiuje, o ant medžių šakų bei olų plyšiuose. Tai yra epifitinis augalas. Nesumaišykime su parazitais. Skirtingai nei šie, epifitai nekenkia augalui, ant kurio auga, neima iš jo maistinių medžiagų, o tik pasinaudoja kaip atrama, kad pakiltų aukščiau virš žemės paviršiaus ir gautų daugiau šviesos.
Šios genties kaktusai pavadinti XVI a. gyvenusio anglų botaniko T. Harioto garbei (Thomas Harriot (1560-1621) . Bet rašant buvo sukeistos raidės ir dabar vadinami hatioromis.
Savo išvaizda salikorninės hatioros visiškai nėra panašios į tuos augalus, kuriuos tradiciškai vadiname kaktusais. Kaktusais pratę vadinti visus augalus, kurie turi storus, sultingus stiebus. Žinome, kad augalai, augdami vienodomis sąlygomis, supanašėja. Todėl sausuose rajonuose augdami skirtingų sistematinių grupių augalai – kaktusai, karpažolės, tukviai, stapelijos ir dar daug įvairių rūšių tampa panašūs. Jie visi savo stiebuose arba lapuose kaupia vandens atsargas, kurių dėka tveria sausros periodą. Teisinga būtų juos vadinti sukulentais.
Kadangi salikorninės hatioros auga drėgnoje aplinkoje, tai stiebai yra ploni – iki 1 cm storio ir užauga apie 40 cm aukščio. Jie apaugę tankiomis į viršų nukreiptomis arba nukarusiomis šakomis, kurios yra išsidėsčiusios kuokštais. Kiekviena šaka sudaryta iš atskirų 1 – 3 cm ilgio ir 2 – 5 mm storio segmentų, kurie savo forma panašūs į butelius. Dėl šio pažymio augalai kartais yra vadinami girtuoklių svajone. Augant šviesioje vietoje, nareliai yra trumpesni ir rausvo atspalvio.
Kaip ir visi kaktusai, hatioros lapų neturi. Jų funkciją atlieka žali stiebai.
Varpelio formos geltonos, oranžinės arba rožinės spalvos žiedai formuojasi jauniausių ūglių viršūnėlių areolėse. Taip yra vadinamos vietos, kurios atitinka mums įprastų augalų pumpurus. Jose ne tik formuojasi žiedai, bet ir pradeda augti nauji ūgliai.
Žydi pavasarį – vasaros pradžioje.
Sunokę vaisiai yra balti, permatomi, o sėklos juodos.
Hatioras galima padauginti sėklomis ir žaliaisiais auginiais. Pastarasis būdas yra lengvesnis ir greitesnis.
Nuo augalo prisikarpome sveikų šakučių. Pjauname virš pumpuro. Jis yra segmentų susijungimo vietoje. Paskui šakutes sukarpome į 8 – 10 cm ilgio atkarpas. Kadangi hatiorų stiebai sultingi, reikia naudoti aštrius ir švarius įrankius – pjūvis turi būti lygus ir į jį negali patekti ligų užkrato.
Priešingu atvejų prasidės audinių puvimas ir šakutė neišaugins šaknų, supus. Taip paruoštus auginius paliekame 1 – 2 paras gulėti sausame, šiltame kambaryje. Per tą laiką pjūvio vietoje susiformuoja kaliusas. Tai specifinės ląstelės, iš kurių išauga šaknys. Tik dabar auginius galime susmaigstyti į substratą. Tai gali būti smėlis, perlitas ar kaktusų substratas. Drėgnoje aplinkoje šaknis išaugina per 2 – 6 savaites, priklausomai nuo metų laiko. Greičiausiai šis procesas vyksta pavasarį.
Salikorninės hatioros yra puošnios visais metų laikais. Tinka auginti kartu su kitais drėgną orą mėgstančiais augalais. Ypač su įvairiais bromelijinių šeimos – echmėjomis, bilbergijpmis, guzmanijomis, tilandsijomis. Auginant pavienius augalus, reikėtų retkarčiais nupurkšti vandeniu. Sunkiau augs su dykumų kaktusais – bus perdaug sausas oras.
Salikorninės hatioros auginamos šiltuose kambariuose. Jas galima rišti prie įvairių atramų – lazdų, šakų, tinklo. Bet parduotuvėse nusiperkame ir namuose sėkmingai auginame pasodintas į vazonus. Substratas turi būti maistingas, lengvas, purus, pralaidus orui ir vandeniui. Todėl yra gaminamas iš durpių ir kompostinės žemės, pridedant smėlio. Bet smėlio jame turi būti žymiai mažiau, negu dykumų kaktusų auginimui skirtame substrate.
Norint, kad augalas gerai augtų ir gausiai žydėtų, reikia du kartus metuose duoti jam pailsėti. Rugsėjo – spalio mėnesį yra pirmas ramybės periodas. Tada augalas laikomas vėsiai (bet ne šalčiau 10°C šilumoje) ir visai nelaistomas. Peržydėjęs augalas iki gegužės pabaigos taip pat laikomas vėsiai ir sausai.
Augimo metu laistomas reguliariai. Mėgsta šviesią vietą, bet ne tiesioginius saulės spindulius. Vasarą gerai jaučiasi lauke, pakabintas ant apatinių medžių šakų.
