Mus jau palieka gandrai. O paskui juos greitai išskris ir vasara. Rugpjūčiui, kuriam vasaros turtus lemta perduoti rudeniui, liko vos pora savaičių.
Įdomi šių metų vasara – gal ir nelepinanti karščiais, bet seikėjanti gerokai drėgmės ir išsauganti vešlią gyvą gamtos žalumą. Gandrai žaliam laukų fone atrodo dar visai vasariškai – švytruoja raudonom kojom per sunkią ryto rasą, atsargiai braido dygiom ražienom. Niekas nesužinos, kokie jausmai jų širdyse, tačiau migravimas jiems - vienintelė išlikimo galimybė.
Gandrai kasmet įveikia iki 20 tūkstančių kilometrų – skrisdami pirmyn ir atgal, beje, savo kelią skaičiuoja ne tik ilgiu. Kiekviena kelionė - pavojinga, nes paukščius (sakytum, gandras tikrai stiprus skrajūnas) sutinka audros, gali pasiglemžti škvalas, jūros šėlsmas. Dar sunkiau jiems ten, kur tokio dydžio paukštis (suaugęs gandras sveria apie 4 kilogramus) yra geidžiamas medžioklės objektas.
Šiandien gandrai tebemedžiojami Artimųjų Rytų bei Afrikos valstybėse. Beje, dar visai neseniai didžioji dalis šios rūšies netekčių Europoje tekdavo elektros oro linijoms: nutūpę ant stulpų, paukščiai kojomis ir sparnais sujungdavo laidus ir žūdavo. Gaila, kad apie daugelį Lietuvoje žieduotų ir įvairiomis aplinkybėmis svetur žuvusių gandrų (beje, ir kitų paukščių) negauname jokių žinių – visuomenės supratimas apie tarptautiniu mastu vykdomus tyrimus tebėra labai menkas.
Tokios informacijos trūkumas neleidžia tiksliai pasakyti, kokia mūsų baltųjų gandrų populiacijos dalis nukenčia, kiek jauniklių lieka „bręsti“ Afrikoje. Kadangi gandrai pirmąkart peri sulaukę 3 – 4 metų, paauglystės metus jie praleidžia kitur. Tiesa, kartais vasarą stebime nemažus šių paukščių pulkus, kurie, atrodo, susideda iš porų nesudariusių, išimtiniais atvejais – jaunų gandrų. Turint omenyje, kad dabar Lietuvos baltųjų gandrų populiacija artėja prie 20 tūkstančių perinčių porų, ją galima vadinti klestinčia.
Nors Lietuvoje gandrų lizdai buvę susukti pačiose įvairiausiose vietose (ant šiaudų kupetų, medžiotojų bokštelių, kaminų, kaimo kryžių ir net ant žemės), tačiau dabar daugiausiai lizdų yra ant elektros stulpų, stogų ir medžiuose.
Dideliu išsigelbėjimu tapo energetikų pakeliami lizdai – taip apsaugomi paukščiai ir neprarandama elektros energijos. Tenka pastebėti ir naują reiškinį – gandrų lizdų kėlimą prie sodybų. Parenkant jiems vietas toliau nuo gyvenamų pastatų, šulinių įrengiami lizdo pagrindai medžiuose, ant stogų, specialiai pastatytuose stulpuose.
Tiesa, labai dažnai žmonės pasigenda pagalbininkų, galinčių atlikti šį darbą. Iš tikro – lizdo pagrindo iškėlimas kaime yra vienas iš paprasčiausių darbų, kurį sugeba padaryti kiekvienų namų vyrai. Tiesiog – apie pusantro metro skersmens tvirtas (geriau metalinis) pagrindas turi būti įrengiamas taip, kad paukščiai turėtų kaip įskristi į lizdą, kad jaustųsi saugūs. Tikrai negalima kelti lizdo į seną medį ar ant seno palaikio pastato stogo. Lizdus kelti ir senuosius tvarkyti reikėtų ne pavasarį, jau gandrams parskridus, o rugsėjo mėnesį, vos gandrus išlydėjus.
Gandrus išlydime per šventą Baltramiejų – rugpjūčio 24-ąją. Beje, gandras – vienintelis mūsų paukštis, turintis net dvi „savo“ šventes, nes kovo 25-ją, per Gandrines, juos sutinkame.
Gandrai jau pulkuojasi laukuose. Žmonės visada sakydavo, kad jie seimuoja, atseit – tariasi prieš kelionę. Gali būti, kad jūsų pamatytas gandrų pulkas po dienos bus nukeliavęs jau toli. Todėl pamatę tokius gandrus, palinkėkite jiems gero kelio ir paprašykite pavasarį sugrįžti.
