Pokyčius gamtoje stebintiems mokslininkams tenka fiksuoti ne tik naujas rūšis, bet ir papildyti nykstančių rūšių sąrašus. Neretai nauji atklydėliai pridaro žalos, kenkdamos vietos augmenijai ar seniau gyvenusioms rūšims. GRYNAS.lt domėjosi, kokioms rūšims Lietuvoje gresia didžiausias pavojus.
“Per 30 metų visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, kurapkų populiacija sumažėjo 80 procentų – jos yra viena iš sparčiausiai nykstančių paukščių rūšių. Tai reiškia, kad nyksta mūsų gamtinis paveldas, kuris yra neatskiriama kaimo kraštovaizdžio dalis”, - apgailestavo Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis.
Rūšių nykimą įtakojančių veiksnių yra begalė: tiek klimato pokyčiai, tiek žmogaus veikla ar kitų rūšių gausėjimas. “Pavyzdžiui, Lietuvoje gausėja kranklių. Jiems palanku gyventi prie žmogaus, maitintis sąvartynuose, prie kelių. Bet jie naikina kitų paukščių lizdus ir daro žalą tilvikams bei kitiems nykstantiems paukščiams”, - pasakojo ornitologas.
Paukščiams žalos pridaro ir naujos žinduolių rūšys. “Tiek kanadinė audinė, tiek mangutas (dar vadinamas usūriniu šunimi) daro daug žalos ant žemės perintiems retiesiems paukščiams. Abi šios rūšys yra naikintinos“, - GRYNAS.lt sakė Ekologijos instituto (EKOI) teriologas dr.hb. Linas Balčiauskas.
Užsienio mokslininkai yra atlikę sudėtingus tyrimus, pagal kuriuos per šimtą metų paukščių arealai, jų migracijos keliai turėtų smarkiai pasikeisti dėl šylančio klimato. “Prognozuojama, kad Lietuvoje perintys paukščiai trauksis link Estijos, Rusijos, įvyks daug kitų pokyčių, bet ar tos prognozės teisingos, parodys laikas”, - sakė L.Raudonikis.
Nyksta praradę buveines
Pasak jo, kelerius metus stebimas ženklus kraujalakinio melsvio nykimas: „Daugelyje buveinių, kur jis buvo gausus, šis melsvys tapo retu ar beveik išnyko. Vienose buveinėse nykimas sąlygotas intensyvaus ūkininkavimo, kitose - dėl visiško ūkinės veiklos nutraukimo. Dėl to buveinės užaugo krūmais, mitybinių augalų beveik neliko, kaip ir skruzdėlynų, kur dalį savo vystymosi praleidžia kraujalakinių drugių vikšrai“.
Kalbant apie žinduolius, šiuo metu turbūt didžiausia grėsmė kyla šikšnosparniams, kai kurioms miegapelėms ir lūšims. „Priežastys nėra tos pačios. Šikšnosparnių populiacijų būklę sąlygoja buveinių pokyčiai ir sumažėjęs natūralių vasaros slėptuvių (uoksų) skaičius, mažai liko tinkamų vietų jiems žiemoti - didelių, sausų rūsių, bunkerių, palėpių ir kitokių žmogaus sukurtų statinių. Prieš kelis dešimtmečius įtakos šikšnosparnių sumažėjimui galėjo turėti mitybinėse grandinėse besikaupiantys žemės ūkyje naudojami chemikalai. Juk visi mūsų šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai. Didžiosios miegapelės retumą nulemia jai tinkamų buveinių, pirmiausia – senų ąžuolynų, stoka“, - pasakojo dr.L.Balčiauskas.
Prie nykstančių gyvūnų tenka paminėti ir lūšis. „Jų retumą Lietuvoje lemia daug veiksnių: populiacijos buvimas arealo pakraštyje, tinkamos buveinės stoka, miškų fragmentacija (lūšiai reikalingi dideli senų miškų masyvai), kitų plėšrūnų įtaka (manoma, kad Lietuvoje didelę konkurenciją dėl maisto lūšiai sudaro vilkai), trikdymas“, - aiškino mokslininkas.
Žinduolių nykimo priežastimi kartais tampa ir juos išstumiančios naujos rūšys. „Lietuvoje invazinė kanadinė audinė išstūmė mūsų natyvinę rūšį – europinę audinę, kuri Lietuvoje neberandama jau kelis dešimtmečius. Ne tik Lietuvoje – europinė audinė artimiausiuose kraštuose vis dar aptinkama tik Baltarusijoje, izoliuotuose pelkynuose, ir Estijos salose“, - sakė dr. L.Balčiauskas.
