Rugsėjo pradžioje pamatyti užsilikusius baltuosius gandrus nėra didelė retenybė. Tačiau regėdami juos, žirgliojančius pievose ir snapais kapsinčius žiogus ar varliukus, mes visada suklūstame: matyt, kažkas atsitiko, jeigu jie dar čia.
Kodėl neišskrenda gandrai?
Kiekvieno tokio paukščio atvejis vis kitoks. Šiemet šiek tiek gandrų porų perėti pradėjo per vėlai – tik vasaros pradžioje. Trijų mėnesių kiaušiniams padėti, juos išperėti ir jauniklius užauginti neužtenka. Todėl vėliau susidariusios poros nespėja su kitais gandrais. Gali būti, kad taip atsitiko, kai vienas senosios poros paukščių žuvo dar žiemavietėse ar keliaujant iš jų. Naujos poros vasarą paprastai kuriasi tik iš našlaujančių paukščių.
Tiesa, kai kada pavieniai gandrai neišskrenda dėl patirtų traumų, susirgimų. Kai kurie paukščiai būdami sveiki, dėl nežinomų priežasčių atsiskiria nuo visų ir pasilieka. Gali būti, kad jie kenčia nuo parazitų, galinčių paveikti paukščio biologines savybes ir fiziologiją.
Yra dar viena neišskridusių gandrų kategorija – žmonių auginti ir globoti jaunikliai. Kasmet Lietuvoje dešimtys iš lizdų iškritusių ar išmestų gandriukų auigionami ir globojami žmonių. Tokia pagalba paukščiams – mūsų jautrumo išraiška, tačiau dažnai gelbėdami paukščius mes padarome nepataisomą klaidą: pripratiname juos prie žmonių ir atimame norą bendrati su kitais gandrais.
Toks gandrų elgsenos pokytis labai pavojingas, gali būti, kad šie paukščiai prarado savybę keliauti, grįžti gamton į šiai rūšiai natūralią būseną.
Ką daryti pastebėjus neišskridusius gandrus?
Šiuo metu, kai orai yra dar pusiau vasariški ir dienos ilgos, jais reikia džiaugtis. Dabar gandrai turi pakankamai maisto, jiems niekas negresia. Jeigu gandrai neišskris ir vėliau, juos būtina stebėti, sekti, kur jie nakvoja, kada pradės ateiti į kiemus. Taip būna vėlų rudenį (ne anksčiau kaip lapkričio pradžioje), kai gamtoje baigiasi vabzdžiai ir kitas maistas. Nežinia, kaip gandrai nusprendžia, kad vienintelė išeitis jiems yra glaustis prie žmonių. Tačiau vieną dieną pamatome juos kieme, kur gandrai be baimės stoviniuoja ir, sakytum, žino gausią lesalo.
Jeigu šie paukščiai skraido, jų gaudyti nebūtina – išgąsdinti jie pasitrauks, vengs žmonių ir atsiskyrę pražus. Gandrus galėsime priglausti, atidarę kluono ar tvarto duris ir padėję maisto. Tik tada, kai gandrai pripras ir juos bus galima sugauti, galima skambinti gyvūnų globėjams – jie tikrai atvažiuos, paims paukščius ir laikys per žiemą.
Kol kas apie tai kalbėti nelengva – juk kiekvienas laukinis paukštis turėtų išskristi, pasirūpinti savimi. Reikia tikėtis, kad gandrai, užsibuvę ir sustiprėję, pakils ir patrauks pietų link - dar tikrai ne vėlu, jie gali spėti paskui jau gerokai nutolusius savo gentainių pulkus. O gal pasirodys pavėlavęs baltųjų gandrų pulkelis, prie kurio jie galės pritapti?
