Čia galite pamatyti ir filmuotus vaizdus:
„LiveScience“ rašo, kad, mokslininkų teigimu, vadinamasis vulkaninis žaibavimas dar nėra gerai ištyrinėtas, tačiau jam reikia tų pačių „ingredientų“ kaip ir įprastam žaibavimui per audras.
Tik audrose elektros krūvį generuoja smulkių vandens lašelių, ledo kristalų tarpusavio trintis, o virš ugnikalnių - ledo kristalų, pelenų ir uolienų dalelių trintis.
Veržiantis ugnikalniui, į erdvę pakyla smulkių dalelių, pelenų debesys, o žaibą sukelia elektrinė poliarizacija, kai apatinė debesies dalis įsielektrina neigiamai, o viršutinė – teigiamai. Susitikus skirtingų krūvių oro takams, trenkia ryškiai matoma iškrova. Žaibų išlydžiai susidaro tarp debesų ir Žemės bei tarp gretimų debesų arba pačiame debesyje.
Grimsviotno ugnikalnis pradėjo veržtis šeštadienį ir pelenų stulpas iš jo pakilo į maždaug 20 kilometrų aukštį. Tai stipriausias aktyviausio Islandijos ugnikalnio išsiveržimas nuo 1873 metų. Jis taip pat stipresnis už pernai įvykusį Ejafjadlio ugnikalnio išsiveržimą, dėl kurio Europoje buvo atšaukti 100 tūkst. lėktuvų skrydžių.
Tačiau, mokslininkų teigimu, šįkart į orą išsviestų pelenų struktūra yra kitokia, jie mažiau sklis ir tokių didelių nesklandumų, kaip pernai, neturi kilti. Kol kas buvo nukentėjo pati Islandija, atšaukti keliasdešimt skrydžių Škotijoje.
Žaibų yra užfiksuota ir per kitų ugnikalnių išsiveržimus:
Dūmų kamuoliuose ryškus žaibavimas gali susidaryti ir, pavyzdžiui, kilus dideliam miško gaisrui.
