Gandrai jau skrenda namo. Jų kelias, dažnai siekiantis 10-12 tūkstančių kilometrų, pavasarį įveikiamas gana greitai. Pakilę iš savo žiemaviečių Centrinėje ar Pietų Afrikoje, grįžtantys gandrai lekia labai tikslingai ir atkakliai.
Juos sulaikyti gali tik pakeliui sutikta žiema, nors ir jos gandrai ne visada vengia – pamename daug atvejų, kai atskridę paukščiai turėdavo ilgai stypsoti apsnigtame lizde, kęsti nakties šaltį, tačiau ieškoti kitokio pavasario nesiryždavo.
Gandro sugrįžimo šventė, kovo 25 – ąją, per Blovieščių. Lygiai prieš 7 mėnesius, per Baltramiejų gandrai išskrido. Tačiau neretai gandrai parplasnoja ir anksčiau – jų, kaip ir žmonių tarpe būna savotiškų „vyturių“, tradiciškai sugrįžtančių jau kovo vidury.
Ilgai tokio paukščių apsisprendimo priežastys buvo nežinomos, tačiau juos pradėjus ženklinti siųstuvėliais, sužinota, kad anksti parplasnoja Šiaurės Afrikoje, kai kada – net Ispanijoje žiemoję gandrai. Iš Pietų Afrikos bet kuriuo atveju kelias ilgesnis bent 4 – 5 tūkstančiais kilometrų, juos įveikti reikia daug laiko.
Ar laukiame gandrų? Ko gero – taip, nes mums labai smalsu, ar visi jie, išskridę pernai, sugrįš, ar parlėks į savo senuosius lizdus. Tiesa, taip dažniausiai galvoja ir paukščių ypatingai laukia tie, prie kieno namų, sodybų yra gandrų lizdai. Žinia, gandras mielas ir visiems, bent jo sugrįžimas – tik ar dar galvojame, kaip svarbu pirmąjį gandrą matyti skrendantį? Oriai sklendžiantis baltasis gandras, sako, lemia daug gerų dalykų – jo palaiminti visus metus būsime sveiki, greiti ir turtingi. Tupintis gandras, ko gero, tiek gėrybių nedovanos...
Vos grįžę gandrai puola tvarkyti lizde buvusias šakas, o po kiek laiko, atšilus orams, į lizdus neša žagarus, velėnas, sausą žolę ir kitas statybines medžiagas.
Dažnai tik gandrams parskridus atrandame, kad jų lizdai mūsų sodybose ar prie jų suirę, pasvirę, apaugę šakomis. Tada jau lyg ir per vėlu ardyti lizdą, keisti jo pamatą, pjaustyti šakas. Tai daryti reikia dabar.
Beje, dar ne vėlu kelti naujus lizdus tvirtame medyje, ant tinkamo stogo. Kadangi daugelis gandrų, neradę vietos lizdui pradeda jį sukti ant stulpo, kamino, vandentiekio bokšto, mes turėtume „pakeisti“ tokias jų nuostatas. Kuo daugiau gandrų lizdų turėtų būti medžiuose, nes tai – pati natūraliausia šios rūšies perėjimo vieta.
Tokiam lizdui turime parinkti tvirtą, žalią (gyvą) medį sodybos pakraštyje, toliau nuo šulinio, nuo gyvenamų pastatų. Kadangi lizdas tarnaus dešimtmečius, jam vietą parinkime ne ant plonų šakų, o ant tvirto kamieno. Lizdo pamatui naudojamas apie 120 centimetrų skersmens metalinis pagrindas, o jo neturint – sukaltas iš medžio ir sutvirtintas metaliniais strypais ar viela. Lizdo pagrindą pravartu išpinti šakomis, apdėti velėnomis.
Gandro lizdo nereikėtų kelti į tuopas ar kitus trumpaamžius, lengvai lūžtančius medžius. Lizdas tvirtinamas pietinėje medžio kamieno pusėje taip, kad paukščiams būtų patogu įskristi į savo namus. Jeigu nėra tinkamo medžio lizdui iškelti, tam tinka 7-8 metrų aukščio stulpas (geriau gelžbetoninis) su viršuje pritvirtintu metaliniu lizdo pagrindu.
Gandrai jau grįžta. Būtų gerai, kad jie mūsų neužkluptų nepasiruošusių.
