Gyvi skeneriai
Kad delfinai – paslaptingo proto, neįtikėtiną poveikį žmogui darantys gyvūnai, žinoma jau seniai. Ne veltui sklinda legendos, jog jie – ne mūsų planetos gyventojai. Delfinai tikrai verti mokslininkų dėmesio. Tačiau iššifruoti visas šių gyvūnų paslaptis mokslininkai dar nepasiruošę.
Ypatingas susidomėjimais delfinais kilo XX a antroje pusėje, kai suvokus šių gyvūnų teigiamą poveikį žmogui visame pasaulyje buvo pradėti steigti okeanariumai, organizuojami tyrinėjimai.
Paslapčių delfinai turi daug: dažnai jų elgesys nepaaiškinamas ir iš viso nesuprantamas, ypač jiems bendraujant su žmogumi. Įdomus jų tarpusavio bendravimas, vartojamų garsų įvairovė, bioenergetinio poveikio galimybės – tai toli gražu ne viskas, ką apie juos norėtų sužinoti žmonės.
Mokė abėcėlės
Iššifruoti delfinų „komunikacinę sistemą“, apie kurią jau sutartinai kalba pasaulio mokslininkai, bandyta ne kartą. Amerikoje šiuos gyvūnus buvo mėginama mokyti anglų kalbos abėcėlės! Įžymus gyvūnų tyrinėtojas amerikietis Džonas Lili net pareiškė, kad delfinų „kalbos“ struktūra atitinka anglų kalbos struktūrą! Dėl anglų kalbos jis greičiausiai persūdė, tačiau ir kitų šalių mokslininkai pripažįsta, jog delfinų skleidžiamų signalų charakteristika, trukmė, garsų moduliavimo dažnis tikrai atitinka žmogaus kalbos komunikacinę sistemą.
Net mėginama sudaryti delfinų „kalbos“ žodyną (tai aukštesni ir žemesni garsai, įvairios jų trukmės, švilpimas ir kita). Šių garsų užregistruota 35–40. Beje, nelaisvėje jauniklius jų išmokyti galima labai lengvai iš įrašų. Pasirodo, kad jiems gimtoji kalba nesunki!
Delfinai lengvai išmoksta „dainuoti“, puikiai moduliuoja pateikiamus signalus, labai tiksliai net keliskart pakartoja paeiliui sudėtingas jų „frazes“. Beje, jie turi gabumų ir aritmetikai.
Delfinai savo šeimoje
Ilgą laiką su delfinais dirbantys treneriai ir tyrinėtojai teigia, kad įsiklausius į šių žinduolių vienas kitam siunčiamus signalus ir tuo pat metu stebint jų elgesį galima suprasti, ką jie vienas kitam sako. O pasako delfinai daug: išreiškia ir džiaugsmą, ir nepasitenkinimą, moka pakviesti ir nubaidyti.
Nepaprastai įdomu stebėti, kaip į gimdančią delfino patelę reaguoja jos šeimos nariai. Jie susirenka aplinkui ir tyli tarytum suvokdami, kad turi įvykti stebuklas! Staiga pasigirsta džiaugsmingas jų klyksmas. Žmonių kalba tai reikštų: „Oi, koks gražuolis gimė!“
Pastebėta, kad šių gyvūnų bendrijoje, kaip ir tarp žmonių, esama visokių: žaismingų, linksmų, piktų, net agresyvių. Pastarieji nelinkę bendrauti su žmonėmis, o prijaukinti iškrečia visokiausių išdaigų.
Stebėdami delfinus laisvėje, mokslininkai aprašinėja jų žaidimus. Būna, kad jie žaidžia po vieną, kaip artistai, o kiti žaidžiantįjį stebi. Pavyzdžiui, pasigauna kokį neskęstantį daiktą, nutempia jį į gilumą, paleidžia ir žaisdamas seka, kaip šis kyla į viršų.
Delfinariume žaismingesnės, greičiau pasiduodančios treniravimui patelės, tačiau jos gana kaprizingos (kaip ir moterys!).
Treniruočių metu įgytus įgūdžius delfinai prisimena septynetą ir daugiau metų.
Gydo, padeda ir gina
Rykliai – labai pavojingi delfinų priešai, tačiau yra užfiksuota atvejų, kai nuo šių plėšrūnų po laivo katastrofos vandenyje atsidūrusius žmones delfinai gynė. Tik nereikia manyti, kad taip jie elgiasi visada.
Mokslininkai patvirtino ir dar vieną įdomų faktą: pasitaiko, kad delfinai organizuotai gena žuvis į žvejų tinklus, nors su žmonėmis nėra bendravę. O štai Pietų Amerikoje neseniai buvo aptikti „naminiai“ delfinai. Žvejų kaimelyje, kuriame gyvena tik kelios dešimtys šeimų, kai kurios jų turi savo delfinus. Tokius, kurie padeda žvejoti tik vienai šeimai. Tai tęsiasi iš kartos į kartą tiek žmonių, tiek delfinų gyvenime. Nors tie „naminiai“ gyvena laisvi atviroje jūroje, bet kai tik koks jų bičiulis žvejas sėda į valtį ketindamas pažuvauti, pagalbininkai tuoj atsiranda šalia.
Šiandien žmones labiausiai domina išaiškintos delfinų bioenergetinės gydomosios galios. Jie gydo vaikus, sergančius autizmu, cerebriniu paralyžiumi. Gydymo pobūdis – plaukiojimas kartu, žaidimai, kurių metu šie gyvūnai vaikų atžvilgiu parodo itin didelį nuovokumą. Tą patvirtina ir Klaipėdos delfinariume savo neįgalius vaikus delfinų „terapijai“ patikėję tėvai.
Miegodami budi
Beje, gyvuoja hipotezė, net palaikoma kai kurių mokslininkų, kad delfinai į vandenyną „atėjo“ iš sausumos. Jų pirmtakai buvę kažkokie kanopiniai, panašūs į šiandienines avis ar kiaules. Jie gyvenę vandenynų pakrantėse ir laipsniškai pripratinę savo organizmą prie vandens. Taip jų kūnas pradėjęs įgauti kitą formą, persiformavo ir jų kvėpavimo bei akustinės sistemos, pakito smegenų vystymasis.
Delfinus galima laikyti tikru fenomenu ir dėl to, kad jie gali miegoti tik viena puse smegenų, kita tuo metu budi. Tai gyvūnams leidžia apsisaugoti nuo pavojų. Iškilus grėsmei, delfinas tuoj pat „pažadina“ savo miegančią smegenų pusę.
