Didžiųjų ančių pasaulyje pavasario nuotaikos ima bręsti anksti, dar vasario pradžioje. Tada žiemojančiuose pulkuose be kreksėjimo, garsaus kvaksėjimo ir kvarkimo atsiranda ir naujas garsas – gaigalų švilpsėjimas. Jis labai melodingas, sklindantis netoli – matyt, didelio garso nereikia, nes antys savo teritorijų (net ir perėjimo metu) neturi ir jų negina. Švilpsėjimas girdimas neilgai – iki pavasario vidurio, jis žymi laikinų porų susidarymo metą.
Kol kas ančių pasaulyje pats vestuvių įkarštis. Ten, kur laikosi po žiemos dar neišsiskirstę pulkai, dažną akimirką vyksta kas nors svarbaus. Gaigaliukas – žvilgančia galva ir kaklu, dailus ir energingas – yra aktyvesnis, jis asistuoja patelei, trūkčiodamas kaklą snapu taško vandenį, nardina galvą ir kreksi, švilpsi.
Jei netoliese pasirodo kitas gaigaliukas, jo pareiga kuo energingiau sparnais suplakti vandenį, su potencialiu konkurentu pasistumdyti krūtinėmis ar net patampyti jį už plunksnų. Tokios kovos nėra aršios ir greitai baigiasi, nes priešininkai išsiskiria. Dar dažniau išeitį randa patelė – suplakusi sparnais ji kyla į orą, o jos gaigaliukas šauna iš paskos.
Dažną pavasarį jau kovo gale ar balandžio pradžioje padedami pirmi didžiųjų ančių kiaušiniai. Jie dedami po krūmais, tarp žolių. Tik vėliau čia bus suformuotas lizdas. Didelė dalis pirmųjų dėčių žūsta – dar per maža žalumos, trūksta tankmių lizdui paslėpti. Todėl ančių poros ryšys gali užtrukti, jei antelė po poros savaičių pradės dėti iš naujo.
Dabar didžiųjų ančių ančių poros laikosi būsimų lizdaviečių apylinkėse. Jie kol kas abu kartu, todėl šis metas – laimingiausias ančių gyvenime.
