- Kad tave kur galas...
Taip kartais pasako Algis Vaškelis. Prie Užpalių, Gaigalių kaime jis turi karvių ūkį. Šienaujamų pievų – apie 70 hektarų.
O tokius žodžius sako nešdamas į pamiškę stirniuką, kurį pastebėjo gulintį būsimoje pradalgėje. Bet stirniukas, žiūrėk, ir vėl bando grįžti prie senojo guolio. Gal naujoje vietoje, kuri mums atrodo saugi, jis pasigedo motinos pieno kvapo?
Motinos, šienpjovei priartėjus, strykteli ir nulekia į mišką. Taip lyg ir pasako – būk atsargus, čia kažkur guli mano dvynukai. Bet tu juos surask, kad gudrus, jei dar jaunučiai, slepiasi prisiglaudę prie žemės, o kailiuko raštas mirguliuoja kaip saulės spindulių ir šešėlių žaismas žolėse...
Žingsnis po žingsnio seniau eidavo šienpjoviai su savo dalgeliais, ir vis tiek nukirsdavo čia mažytį stirniuką, čia kiškutį. Aptikę kurapkos ar kokio kito ant žemės perinčio paukštelio lizdą aplink palikdavo nepjautos žolės lopinį. Galvodavo – gal plėšrūnai nepamatys, paukštukams bus saugiau. O iš tikrųjų šito tik ir laukdavo krankliai, varnos, net gandrai – jie žinojo, jog tai patikimas kelrodis ženklas į skanią valgyklėlę.
Dabar šienapjovės lekia ir penkiolikos, ir dvidešimties kilometrų per valandą greičiu. Žinoma, jei pieva gera. Lėktų dar greičiau, tik kad naujausios gana brangios.
Algis Vaškelis sako, jog net labai saugodamas jis kasmet du tris stirniukus nukerta. Atrodytų – žudikas, bet apylinkės keliuose po automobilių ratais stirnų žūsta daugiau. Bet tikslios statistikos nė vienu, nė kitu atveju nėra.
Žinoma, sunkoka rasti daug panašumų tarp Vokietijos ir Lietuvos žemės ūkio. Todėl gana įtartinai atrodo (vedant paraleles) ir mūsų šienapjūtės nuostoliai. Niekas neabejoja – jie nemenki. Ar galime sumažinti? Šiek tiek galime. Algis Vaškelis ir jo draugai – stambesnių galvijų ūkių šeimininkai, ypač medžiotojai, - įsitikino, jog geriausia šienauti pradalgė po pradalgės miško ar krūmynų link. Tada šiaip taip pavyksta „išstumti“ iš šienaujamų pievų bent dalį ten gulinčių gyvūnėlių. O jie beveik nekrutėdami tūno trumpai. Knygoje „Lietuvos fauna“ taip rašoma apie kiškučius: „Pirmomis dienomis niekur neina, guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja, todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams. 9 – 10 dienų kiškučiai nutolsta nuo gimimo vietos iki 20 metrų, o vieni nuo kitų per 80 – 100 žingsnių, bet kas vakarą grįžta atgal. Jeigu patelė neranda jauniklių įprastoje vietoje, bėga ieškoti, surenka juos net pastumdama arba sugriebusi dantimis už sprando.“
Kai tų kiškučių vadoje būna keturi penki, juos sunkoka ganyti net patyrusiai motinai, tad ką kalbėti apie šienapjovę, lekiančią per pievą 15 kilometrų greičiu... Tie ūkininkai yra išbandę ir seną priemonę – grandines prieš šienapjovę. Kai greitis didelis, jos – tik papildomas svoris. Jie nevažiuoja pievon stirniukų ar kiškučių žudyti, stengiasi tų bėdų išvengti. Bet dabar greičiai dideli, pradalgės plačios.
Akivaizdu, kad visi darbai ir nuostoliai gula ant ūkininkų pečių. CIC, radusi progą pasigarsinti, galbūt kreipsis į ES struktūras, kad tuos nuostolius ūkininkams atlygintų iš savo fondų. Geras sumanymas.
Lietuvoje sumedžiojamų stirnų skaičius kasmet didėja. Per praėjusį sezoną – daugiau kaip 20 000. Dar reikėtų pridėti sumedžiotas be licencijų, žuvusias keliuose, pakliuvusias į kilpas. Taigi nė kiek neabejoju, jog per praėjusį sezoną galveles paguldė ne mažiau kaip 30 000 stirnų. Žinoma, išgelbėjus pievų stirniukus, laimikiai dar labiau padidėtų. Bet pasakysiu atvirai – man nelabai rūpi, ar bus sumedžiota 10 000, ar 20 000, ar 30 000. Tai – medžiotojų reikalai, tegul ir suka galvas.
... Algiui Vaškeliui paskambinau po liepos 15 dienos. Jis šienavo 16 hektarų pievą pas žmogų, kuris gauna ES išmokas už tai, kad iki liepos 15 dienos nešienauja. Žolė, žinoma, suvytusi, pajuodavusi, sustabarėjusi, bet beveik viskas, kas tame plote turėjo užaugti, užaugo. Algis Vaškelis tą seną žolę supresuoja, parsiveža namo, sako, ūkyje praverčia. O pagyvenę sodybos ir žemės savininkai karvių jau nebelaiko. Matyt, sunku. Be to, pasitaikė palanki ES pagalba iš aplinkos apsaugos programų: jei pievų nešienausi iki liepos 15 dienos, gausi išmokas. Žmonės paskaičiavo, mato, lyg ir neblogai išeina, patiems nė piršto pajudinti nereikia, o iš pajuodusios pievos pinigėliai byra.
Ta ES parama – tai beveik 100 eurų už pievos hektarą. Sumanesni „prisilipdo“ dar ir prie kitų aplinkosaugos paramų. Jos dabar labai madingos. Kai daržas – prie namų, tvartelyje – vištos ar triušiai, sąskaitoje – pensija, tai tokia parama visai neprošal.
Lietuvoje dar niekada nebuvo laikų, kai dėl vabalėlio, augalėlio, kiškučio ar stirniuko būtų paliktas sunykti puikus šienas. Taigi aimanuoti gal kas ir turi teisę, bet tik ne mes. Už ES pinigus išlaikome šitiek pievų – veislynų. Neregėtas dalykas!
O darbas geras dar ir dėl to, kad pievose neleidžia suvešėti karklynams; geros laisvos žemės Lietuvoje liko tik trupinėliai. Jos reikės. Kažkas sakė: praėjęs šimtmetis buvo Markso amžius, šis bus Maltuso.
Iš tikrųjų, jau beveik 50 metų Afrikos Rago šalių badas tik didėjo. Tos šalys nieko neaugina, negamina. Tik vaikus – bado kankinius. Ką darysi – tokie religiniai įsakymai. Gelbsti, kaip paprastai, ES ir JAV. Tik ar ilgai ištvers, kai ir savo šalyse – jau ne pyragai?
Gerai, kad gauname išmokas net už nešienaujamas pievas. Kol kas Europa dar rieboka. Todėl žįskime visus jos spenius, kuriuos tik galime apžioti.
Nes ateis laikas, ir tešmuo subliūkš.
