Sostinės pakraštyje esantys Žalieji ežerai, vasarą nuo kaitros gelbėjantys tūkstančius vilniečių, po savaitgalių lieka užversti šiukšlėmis. „Karštasis vasaros laikotarpis - vos ne ekstremali situacija“, - apibendrina Vida Petiukonienė, Verkių regioninio parko, kurio teritorijai ir priklauso šeši Žalieji ežerai, vadovė. Anot jos, padėtį pakeistų ne policijos priežiūra ar daugiau šiukšliadėžių, bet tik pačių poilsiautojų požiūrio permaina.
Plastiko buteliai nuo alaus ir mineralinio vandens, skardinės, vienkartinės stiklinės, jogurto indeliai, traškučių pakeliai ir kitokie radiniai šiomis dienomis storoku sluoksniu plūduriavo priplakti Žaliųjų ežerų pakrantėse, voliojosi paplūdimiuose.
„Jeigu imtume bendrą žmonių kultūros vidurkį, tai, palyginti su tuo, kas buvo prieš dešimt metų, ji labai pagerėjusi. Po žiemos parkų teritorijoje neberandame automobilių kėbulų, sunkvežimiais suvežtų buitinių atliekų, bet vasarą prie Žaliųjų ežerų renkasi - nežinau, ar galėčiau taip sakyti - tam tikras žmonių kontingentas. Jie nori nevaržomi siausti net ir naktimis. Labai daug jaunimo - siautėjančio jaunimo, atsipalaidavusio, mažai atsakančio už savo veiksmus“, - antradienį komentavo V. Petiukonienė.
Anot jos, net jei šiukšliadėžės poilsiautojams būtų pastatytos „ant kiekvieno kampo“, tai nepadėtų. „Dabar, pavyzdžiui, turime Pūčkorių pažintinį istorinį taką, kuris pilnas šiukšliadėžių, bet jos vis tiek būna pustuštės, o trys ketvirtadaliai šiukšlių - aplink. Tuo metu Kalvarijų Kryžiaus kelyje - nė vienos šiukšliadėžės ir nė vienos šiukšlės. Europos šalys būtent ir eina tokiu keliu - kad žmogus turi suvokti, jog į gamtą ateina atgauti jėgų, o ne kažką suvartoti, ir tai, ką atsinešė, turi ir išsinešti. Jei jau atsinešė pilną butelį, tai tuščią išsinešti tikrai nėra sunku“, - kalbėjo V. Petiukonienė.
„Po policininką prie kiekvieno medžio irgi nepastatysime. Parkas platus, paežerės plačios. Tai tik žmonių kultūros reikalas“, - pridūrė ji.
