... Jie man dažnai trinasi aplink kojas, kai su savuoju taksiuku išeinu pasivaikščioti. Nors ir mažiukai, bet sunkūs kaip švino gabalai. Šonu stipriau paspaus blauzdą - žiūrėk, ir nugriūsi. Neįtikėtinai drąsūs, visada turintys savo nuomonę, kuri dažnai skiriasi nuo šeimininkų norų. Kai miegodami užknarkia - visos sienos dreba.
Pasižiūrėjęs iš šono pagalvosi: žmonės iš šunų padarė nei šį, nei tą. Bet gražūs ir mieli, kad juos kur galas... Ypač jaunučiai.
Tokie man atrodo anglų buldogai, dėl kurių verkė vos ne visa Lietuva. Sprendžiant pagal „Delfi“ komentatorių nuomonę, iki realaus karo su Danija buvo likęs vos vienas žingsnis...
Kalbėjau su Lietuvos kinologų draugijos vadove R. Kazlauskaite. Ji pasakė:
Buvo rašyta: „N. Kovzonienė iš Lietuvos veislynų oficialiai įsigijo jauniklius, kuriuos M. Ruseckas gabeno į Eglės R. veislyną Kopenhagoje“.
Taigi sistema veikė pagal normalų verslo principą – „perku-parduodu“.
Tačiau joks save gerbiantis veislynas nerankioja iš visų pašalių surinktų šuniukų, nors tie ir turėtų pačius gražiausius kilmės dokumentus. Net nuo Kromvelio laikų. Vardą turintys veislynai jį ir saugo kaip akį.
Ar įmanoma įsivaizduoti žirgų veislyną, kuris savo garsų prekės ženklą prilipdytų prie kiekvieno gražesnio žirgo? Žinoma, ne. Todėl tų garsiųjų žirgynų prekės – žirgai ir kainuoja labai daug.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos vadovas B. Noreikis sakė, kad ponia N. Kovzonienė jau kreipėsi, prašydama užtarimo ir pagalbos. Kai skriaudžiami ar sunkion padėtin atsiduria gyvūnai, jų globos organizacijos skuba pagalbon. Bet šiuo metu aišku tik viena – ne visi gyvūnų pervežimo reikalavimai buvo įvykdyti.
Be gyvūnų pervežimo licencijos jie jau iš Lietuvos negalėjo išvažiuoti. Bet išvažiavo.
Mes – ne naujokai. Prieš porą metų Lenkijoje kilo panašus, tik daug didesnis skandalas. Šunų jaunikliai būdavo prikemšami migdomųjų ir taip gabenami per kelias valstybes. Dalis nė neprabusdavo – dozių neišlaikė, dalis dėžėse dėl oro stokos uždusdavo, bet likę gyvi tie pusiau lavonėliai paskiau atsigaudavo ir atlygindavo nuostolius. Populiarių veislių kalaitės vesdavo porą kartų per metus, negaudamos laiko atsigauti, jos virsdavo gyvą prekę gaminančiomis mašinytėmis. Žinoma, ruja po rujos jas suėda gana greitai, o paskutinių vadų jaunikliai būna silpnučiai. Tačiau jų vietą tuoj užimdavo nauja mamyčių pamaina.
ES galiojančios gyvūnų gerovės taisyklės, mano akimis žiūrint, gal net per griežtos. Teisybė, jos labiau pritaikytos ne gyvūnams, o žmonėms. Jei mylėsi – gyvūnui su tavimi bus gera.
Tas pats B. Noreikis sekė iš paskos transportą, vežantį Italijon arklius. Ten jų laukė skerdykla. Atrodytų – daug čia tos bėdos, furgone pakentės porą trejetą dienelių, ir baigta. Taigi kad ne! Pagal tuos pačius ES gyvūnų gerovės standartus net paskutinėn kelionėn vežami arkliai turėjo jaustis patogiai, vis sustodami, vis pasivaikščiodami ir t.t.
B. Noreikis ir jo komanda arklių vežėjams buvo kaip šašas ant užpakalio. Kelionė užtrukdavo, arklius reikėjo geriau prižiūrėti.
Pas mus, atrodo, šuniukus vežioti nė licencijų nereikia. Sukišai tarp keleivių bagažo – štai tau ir licencija.
Patyrę šunininkai tvirtina, jog kasmet ES šalių pasienio punktuose konfiskuojama ir užmigdoma tūkstančiai šuniukų. Verslas labai pelningas. Tik nekyla skandalų, nes migdoma toliau nuo žmonių akių. O tie, kurie vežė, gerai žino – taip nutikus, geriau patylėti.
Šį sykį keleiviams pavyko užfiksuoti patį procesą. Bent jau taip rodė interneto vaizdeliai.
Bet tikiu ponios N. Kovzonienės ryžtingais žodžiais – kreiptis į teismą.
Tie Vakarų šalių teismai turi vieną keistą savybę – net muitinininkai jų papirkti negali.
Todėl palūkėkime nuosprendžio.
