„Nesu didelė gamtininkė, tačiau žinau, kad antys – vandens paukščiai. O pas mus ji lizdą susisuko ir vaikus peri ant stogo, ant palėpės palangės“, – pasakojo laikraščio „Kėdainių mugė“ skaitytoja Regina Kazlauskienė.
Borisas Belchevas, Lietuvos ornitologų draugijos atstovas, nuvestas prie keistojo lizdo kraipė galvą: „Be abejonės, tai – didžioji antis. Tačiau lizdus ši rūšis suka tik ant žemės ir prie pat vandens. Kas šiai šovė į galvą? Nieko panašaus nesu net girdėjęs.“
Pasak B. Belchevo, Lietuvoje sutinkamos kelios ančių rūšys. Iš jų tik vienintelės klykuolės peri ne ant žemės, o kelių metrų aukštyje: medžių drevėse, kartais – ir apleistų pastatų griuvėsiuose. Tačiau tie medžiai ar griuvėsiai vis vien turi būti netoli vandens. O nuo namo, ant kurio susuktas keistasis didžiosios anties lizdas, iki Nevėžio – maždaug puskilometris gana tankiai užstatyto Kėdainių senamiesčio.
„Vos pajudinus lizdą, antis jame neperėtų, tad jo pernešti kitur nėra jokių galimybių. Gal ir būtų galima paimti kiaušinius ir padėti juos, pavyzdžiui, po perinčia višta, tačiau tai – jau įžūlus kišimasis į gamtą. Manau, kad protingiausia – laukti, kol ančiukai išsiris, o tada surinkti juos iš lizdo į kokį krepšelį ir nunešti prie vandens. Bet net nutykojus patį išsiritimo momentą, lizdą būtų sunku pasiekti – tektų ropoti stogu. Gal padėtų ugniagesiai? Ir kaip tą ančiukų ritimąsi pastebėti? O pražiopsojus, jie kristų bent iš aštuonių metrų aukščio, tad kažin, ar liktų sveiki“, – svarstė B. Belchevas.
R. Kazlauskienė tvrtino esanti pasiryžusi netikėtą kaimynę atidžiai stebėti ir apie naujienas pranešti ornitologams, rašo „Kėdainių mugė“.
Paprastai didžiosios antys lizdus dažniausiai suka pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose, ežeruose, upių pakraščiuose.
