Kasmet vien iš Alytaus ir Kauno regionų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) turimais duomenimis, po keletą tūkstančių numarintų šunų ir kačių kūnelių gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba „Nuaras“ pristato kitai įstaigai – „Rietavo veterinarinei sanitarijai“, kur jie yra utilizuojami. Tai ne šiaip skaičiai, po jais slepiasi gyvūnai, iš kurių žmogaus valia buvo atimta galimybė rasti mylinčius šeimininkus.

Žmonių žiaurumo padariniai likviduojami nevienodai

Ir nereikia dėl to pirštais badyti į visuomenę, neva tie tūkstančiai, keliaujantys Rietavo kryptimi, – bjaurus jos veidrodinis atspindys. Galbūt, bet tada šis veidrodis rodo kiek iškreiptą vaizdą, nes kokia ta visuomenė bebūtų, individai, žiauriais būdais atsikratantys nebereikalingų augintinių, jos užtarimo nesulaukia. Žiaurūs nusikaltimai prieš gyvūnus garsina Lietuvą užsienyje. Tačiau kodėl tada kelių nelaimėlių istorijos sulaukia nuožmaus pasmerkimo, o prieš šiurpią statistiką akys užsimerkia?

Interneto svetainės „Žmonės-Gyvūnai“ administratorius Evaldas Milaševičius, kuriam yra tekę dirbti „Nuare“, prisipažino pats užmigdęs per tūkstantį šunų. Jis sako, kad nereikia smerkti tokių tarnybų, nes visose prieglaudose gyvūnai yra migdomi ir nuo to niekur nepabėgsi. Maža to, toks darbas įgalina prisiimti Dievo vaidmenį, atsitiktine tvarka sprendžiant, kas gyvens, o kam teks mirti.

– Pamėginkite nemigdyti. Kas šunims geriau? Ar būti atiduotiems bet kokiems šeimininkams, o vėliau vėl išmestiems į gatvę valkatauti, ar būti užmigdytiems? – vos sulaikydamas ašaras klausia prisiekęs šunų mylėtojas.

Gera žinia ta, kad ne visų gyvūnų globos tarnybų Lietuvoje darbo specifika tokia pati. Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyriaus vadovė Ona Birutė Vaičiulevičienė visomis išgalėmis stengiasi likviduoti žmonių žiaurumo padarinius, ieškodama naujų namų nebereikalingiems gyvūnams.
Pamėginkite nemigdyti. Kas šunims geriau? Ar būti atiduotiems bet kokiems šeimininkams, o vėliau vėl išmestiems į gatvę valkatauti, ar būti užmigdytiems?

- Mūsų pozicija – gelbėti gyvybes. Praeina įstatymo numatytos 14 dienų, o mes vis tiek laikome gyvūnus. Dėl to turime daug darbo, o ir reikalavimai nemaži. Bet didžiausius reikalavimus išsikeliame patys sau. Stengiamės, kad visi gyvūnai būtų mylimi, adaptuotųsi, pasijustų laimingi... Migdome tik senučiukus ir tai dar laukiame, gal atsiras jų tikrieji šeimininkai. Visgi gyvūnų labui dirbančią moterį siutina Lietuvoje galiojantys teisės aktai, kuriuose numatytas tik 14 dienų gyvūno laikymo terminas:

– Pagal biurokratų priteptus popierius, elgdamasis nežmoniškai, esi teisus, – O. B. Vaičiulevičienė piktinasi įstatymų spraga, kuri leidžia nestokojantiesiems apsukrumo gyvūnų globoje įžvelgti galimybių „kalti“ pinigus.

Tikrinimai dažni - rezultatas toks pats

VMVT periodiškai tikrina „Nuarą“, kartais reaguodama į gyventojų pranešimus, kitais atvejais – vykdydama prevenciją. Per pastaruosius penkerius metus Alytuje ir Kaune (šiuo metu dėl „Nuaro“ nesutarimų su Klaipėdos miesto savivaldybe šis miestas iš žemėlapio yra išbrauktas) tokių patikrinimų surengta 29, taigi per metus šios tarnybos veterinarijos inspektoriai „Nuare“ lankosi beveik šešis kartus.

VMVT darbuotojams užkliuvo ne tik sąlygos, kuriomis laikomi gyvūnai, bet ir jų apskaitos pažeidimai: nepildomi veterinarinių vaistų apskaitos, gyvūnų registracijos, transporto priemonių valymo ir dezinfekcijos žurnalai, nepateikti šalutinių gyvūninių produktų apskaitos dokumentai, nustatyta, jog veikliosios medžiagos – biocidai – buvo naudojami netinkamai, laikymo vietose nebuvo individualių gyvūnų registracijos kortelių. Be to, gyvūnų gaišenos buvo laikytos netinkamai, neaprašytos procedūros, neženklinti šaldytuvai.

Žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų „Nuaro“ praktikoje išties yra buvę, tai paliudija ir E. Milaševičius. Jam yra tekę užtikti kitą darbuotoją daužantį šunį su užnerta virve ant kaklo. Sugautasis nusikaltimo vietoje tuomet teisinosi taupantis vaistus.

– Kartą radome šunį su pervažiuotomis užpakalinėmis kojomis. Liepėme vienam darbuotojui jį užmigdyti, o tas jam basliu kalė per galvą ir įmetė į maišą. Tas šuo atsigavo po kiek laiko. Radau jį gyvą po senu moskvičiumi, – pasakoja buvęs „Nuaro“ darbuotojas.

Žinoma, pasitelkus žiniasklaidą, viešųjų ryšių strategijas ir iškalbą galima daug ką užglaistyti.

Klaipėdą drasko gyvūnų globėjų nesutarimai

Ypač slidi situacija jau ilgą laiką tvyro pajūryje. Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės viešųjų pirkimų konkurso nugalėtojo laurų ir finansavimo kaunasi „Nuaro“ padalinys šiame mieste (formaliai neegzistuojantis, tačiau – veikiantis) bei kitos tarnybos. Ir ne visada tam pasitelkiamos švarios priemonės. Dažnai aiškinamasi santykius ne be žiniasklaidos įsikišimo.
Kartą radome šunį su pervažiuotomis užpakalinėmis kojomis. Liepėme vienam darbuotojui jį užmigdyti, o tas jam basliu kalė per galvą ir įmetė į maišą. Tas šuo atsigavo po kiek laiko. Radau jį gyvą po senu moskvičiumi.

„Nuaro“ darbuotoja Onutė Rudytė tikino savivaldybės buvusi išvaryta iš prieglaudos kartu su šunimis be jokio perspėjimo.

– Ten voljerus buvo statęs Vytautas (V. Gustaitis, „Nuaro“ direktorės Jurgitos Gustaitienės vyras – aut. past.). Pats savo rankomis ir patalpas įrenginėjo, 12 metų jie ten buvo. O dabar paėmė vos ne kaip šunis ir išmetė. Prašėme, kad sutartį pratęstų, bent iki pavasario duotų laiko, – guodėsi moteris, prižiūrinti benamius šunis naujose įmonės patalpose.

Iš senųjų „Nuaras“ buvo išvarytas po to, kai savivaldybės skelbtą viešųjų pirkimų konkursą laimėjo kita gyvūnų globos paslaugas teikianti įmonė „Aumura“.

Pasak Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko Antano Baužos, leidimai „Nuarui“ teikti gyvūnų globos ir kontrolės paslaugas Klaipėdos mieste yra panaikinti. Tad, jo įsitikinimu, šiuo metu įmonė veiklos nevykdo, o A. Baužos vadovaujama tarnyba net nėra gavusi prašymo išduoti leidimą veiklai, be to, veterinarijos inspektoriams nebuvo pristatytos ir naujosios patalpos.