Elektroninės atliekos – viena pavojingiausių atliekų rūšių. Ne tik dėl to, kad elektros ir elektronikos įrangos atliekose (e-atliekose, populiariai kalbant) yra pavojingų ar net nuodingų metalų ar kitų elementų. Šia prasme, pvz., branduolinės atliekos – kur kas pavojingesnės. Tačiau e-atliekos dažnai išmetamos, paliekamos kur papuola – grioviuose, pamiškėse, geriausiu atveju – sąvartynuose. Tai dviguba žala.
Visų pirma – dėl atliekų pavojingumo, antra – dėl išmetamų ir nepanaudojamų žaliavų. E-atliekose (ypač tose, kurios turi mikroschemų – televizoriuose, kompiuteriuose ir pan.) dažnai galima rasti ne tik vario, bet ir aukso, sidabro, platinos. Deja, visi šie metalai, kuriuos ES gamintojai importuoja žaliavų pavidalu iš trečiųjų šalių, dažniausiai nebepanaudojami Europos Sąjungoje antrą kartą – atsiduria arba vietos arba Kinijos supirkėjų rankose (konteineriai, atvykę iš Kinijos su prekėmis, atgal grįžta pilni atliekų).
Šiuo metu eina į pabaigą naujos Direktyvos dėl elektros ir elektronikos atliekų redakcijos priėmimo procedūra. Šia Direktyva siekiama kelių tikslų: visų pirma – mažinti susidarančių atliekų kiekį (taip pat – ir laikantis ekologinio projektavimo reikalavimų, lengvinančių pakartotinį elektros ir elektronimos įrengimų atliekų naudojimą ir apdorojimą), antra – didinti antrinių žaliavų panaudojimo efektyvumą. Elektros ir elektronikos įrangos gamintojas būtų iš esmės atsakingas už e-atliekų surinkimo ir sutvarkymo sistemos veikimo finansavimą, o namų vartotojams atsikratymas šiomis atliekomis neturėtų kainuoti. Direktyvoje nustatomi pakankamai ambicingi atliekų surinkimo tikslai.
Deja, ES e-atliekų tvarkymo grandinėje šiuo metu yra bent viena silpna vieta. Ta vieta – valstybės narės, kuriose atliekų tvarkymas, pavadinkime, kiek šlubuoja. Kad ir kaip diskusijų metu kritikos negailėjo mano kolega iš Vokietijos, atsakingas už šio dokumento parengimą, realybė, deja, yra tokia – ES yra priversta Lietuvai kartu su Bulgarija, Čekija, Latvija, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (atkreipiu dėmesį – Estijos šiame sąraše nėra!) galutinį Direktyvos terminą nukelti 9 metams po jos įsigaliojimo (t.y., suteikiami papildomi 3 metai, nes likusioje ES dalyje reikalavimai pilnai pradedami taikyti po 6 metų nuo įsigaliojimo).
Kažkodėl vaikomės paprasčiausio kelio – pertvarkyti sąvartynus už ES lėšas ir toliau į juos versti viską, kas lieka po mūsų vartojimo (lietuviai – beveik pirmūnai, nes buitinių atliekų šalinimas į sąvartynus siekia 90 proc.).
Kalbėti apie elektroninių atliekų tvarkymą – dar sudėtingiau. Vartotojas čia nemato (bent iki šiol nematė) jokios naudos, o ir, panašu, nėra pakankamai informuotas apie tai, kaip tokių atliekų barstymas bet kur ir bet kada kenkia ne tik aplinkai, bet ir sveikatai. Jos skleidžia žalingus žmonių sveikatai magnetinius laukus, užterštos sunkiaisiais metalais ir kitomis pavojingomis medžiagomis.
O statistika su šiomis atliekomis – pakankamai šiurpi: 30 proc. surenka gamintojai ir importuotojai, dar 10 proc. kaupiasi sąvartynuose, o net 60 proc. – nukeliauja nežinia kur. Tiesa, čia vertėtų vėl prisiminti ir paminėti skaičiais nepagrįstą, tačiau dėmesio vertą įtarimą, kad nemaža jų dalis atgula pamiškėse ir pakrūmėse, arba po to, kai surenkamos pavienių perpirkėjų – išsiėmus brangiausias dalis, likučiai su visomis kenksmingomis medžiagomis supresuojami tiesiog į metalo laužą. Ir tai nepasikeis, kol žmonės nebus tinkamai informuojami apie savo pasirinkimo galimybes: arba mėtyti, kenkti aplinkai ir sau, arba – kaupti, tinkamai tvarkyti ir dar tikėtis iš to apčiuopiamos naudos.
Todėl ir Europos Parlamente vis dažniau akcentuojame ir skatiname Europos Komisiją motyvuoti valstybes nares suprasti, kad atliekos iš tikrųjų yra vertingas turtas, kuris gali būti panaudojamas ir tapti tikra pridėtine verte. Nemaža dalis Europos valstybių (Didžioji Britanija, Vokietija, Švedija ir kt.) tai jau suprato ir sėkmingai naudojasi atrastais, galima sakyti – neišsenkamais, ištekliais. Ir puikių rezultatų pavyko pasiekti būtent derinant įvairias ekonomines paskatas (tokias kaip rinkliavą už atliekas), suteikiant lengvą prieigą prie perdirbimo stočių, įgyvendinant aktyvias visuomenės informavimo kampanijas.
Pas mus šios priemonės, deja, nėra įgyvendinamos kompleksiškai, tad nėra ko liūdėti ir dėl rezultato, taip pat neverta viskuo kaltinti kažkokio mistinio netinkamo mentaliteto – juk bet kokia kultūra, tradicijos ir įgūdžiai yra išugdomi, o ne tiesiog atsiranda.
Tačiau tam, kad galėtum pasiekti kokių nors rezultatų, pirmiausia reikia noro ir pastangų. Ir čia svarbios ne tik visuomenės ar verslo subjektų iniciatyvos, kurios, be jokios abejonės yra sveikintinos, bet ir atsakingas valstybės aplinkos politiką formuojančių institucijų požiūris, kaip tvarkytis savo kieme.
