Žalgiris. Kiek daug pasako šis žodis kiekvienam lietuviui. Vienam jis primena iš senovės atsklindantį ginklų žvangėjimą, kitiems tai asocijuojasi su mūsų sportininkų pergalėmis, o dar kiti – jame mato visą Lietuvą... Ir tai neatsitiktinai – prieš šešis šimtus metų išaušęs 1410 m. liepos 15d. rytas paskelbė pasauliui – lietuviai stoja ginti savo garbę ir laisvę. Žalgirio mūšis, buvo Kryžiuočių ordino galybės pabaiga, todėl šią datą stengiamės visokiausiomis priemonėmis įamžinti. Viena jų – iš medelių pasodintas užrašas „ŽALGIRIS 600“, sužaliavęs 2009 m. spalio 29 d. ir baigtas sodinti 2011 metų pavasarį, netoli Nemenčinės esančioje Arvydų girininkijos Bezdonių girioje.

Kodėl pasirinkta būtent ši vieta? Vienas kriterijų yra tas, kad Nemenčinės miškai – vieni vaizdingiausių Lietuvoje, o prie Neries rymantis Nemenčinės miestas, apsuptas pušynų ir ežerų, yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Archeologų tyrimai rodo, kad šioje teritorijoje dar prieš Kristų gyveno žmonės, XIV a. Nemenčinės pilis buvo viena stipriausių Rytų Lietuvoje, o vėliau, kaip minima istorijoje, Nemenčinės ir Bezdonių miškai buvo Lietuvos kunigaikščių medžioklės vieta. Dabar Nemenčinės gyventojai didžiuojasi viena seniausių Lietuvoje miškų urėdijų, kuri įkurta 1918 m., carinės Rusijos laikais čia veikusios Nemenčinės girininkijos pagrindu. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo Nemenčinės miškų urėdijos pavadinimas daug kartų keitėsi. Per tą laiką Nemenčinės miškų urėdijoje pasikeitė vienuolika vadovų. Tačiau nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. šis miškų padalinys vėl tapo Nemenčinės miškų urėdija, o nuo 1994 m. jai vadovauja miškų urėdas Eligijus Ryškus.

Antra vertus, Nemenčinės urėdijos miškai plyti keturių - Vilniaus m., Vilniaus r., Švenčionių r. ir Molėtų r. savivaldybių teritorijose, o tai tarsi simboliškai apjungia rytinę Lietuvos dalį. Tiesa, kyla klausimas ar nėra sudėtinga dėl to ūkininkauti? „Šeimininkauti trijuose rajonuose nesudėtinga, o pagal tai, kaip miškai yra susiformavę, t.y., pagal masyvus, juos administruoti net patogiau. Girininkijas taip pat formuojame atsižvelgiant į masyvus – juk neskirsi girininkijai kelių kvartalų miško už upės. Buvo sumanymas urėdijas formuoti pagal rajonus, bet jo atsisakyta, nes visi pertvarkos darbai pareikalautų didelių sąnaudų, o teigiamas rezultatas vargu ar būtų gautas“, pasakoja urėdas E. Ryškus.

Bendras Nemenčinės urėdijos saugomų miškų plotas, įskaitant šioje teritorijoje esančius privačius miškus ir kitus plotus, apie 61,8 tūkst. ha, iš jų valstybinių miškų žemės – 31405 ha. Didžioji urėdijos medynų dalis – pušynai. Eglynų ir beržynų - gerokai mažiau. Dar yra truputis juodalksnynų, uosynų, drebulynų, baltalksnynų, žaliuoja ąžuolynų.

Užrašo ilgis siekia 551 m, plotis – 60 metrų. Tad Lietuvos rekordų knyga pasipildė nauju įrašu apie įspūdingo dydžio iš medžių suformuotas raides, o duomenis apie rekordus renkančios agentūros „Faktum“ atstovų, fiksavusių užrašo sodinimą, teigimu - šis užrašas yra didžiausias ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje!

Trečia - įdomūs ir patrauklūs šie miškai biologiniu požiūriu. Be didžiulės augmenijos įvairovės, čia gyvena ir nemažai retų gyvūnų rūšių. Vykdant miško stebėjimus, Purviniškių girininkijoje aptikta baltųjų kiškių, Magūnų girininkijoje buvo pastebėti kukutis ir žalioji meleta. Ornitologinių požiūriu labai įdomi Arvydų girininkija, kurios miškuose gyvena ir erelis rėksnys, ir jūrinis erelis, ir gražioji pelėdžiukė – lututė, o šioje girininkijoje esančiame Taurijos ornitologiniame draustinyje įsikūrę kurtiniai.

Didžiulė retų gyvūnų įvairovė Žeimenos girininkijos miškuose. Čia gali sutikti ir lūšį, ir vilką, o paukščių, jau nekalbant apie dažniau sutinkamus gyvūnus. O paukščių! Čia gali pamatyti tripirštį genį, kukutį ir tetervinus, erelį žuvininką ir jūrinį erelį, ir daug kitų... Todėl, siekiant išsaugoti nuostabią gamtinę ir geografinę miškų įvairovę, dalis Nemenčinės urėdijos miškų įjungti į Asvejos ir Labanoro regioninių parkų ribas. Urėdijos ribose taip pat yra 17 valstybinių draustinių. Tai – Girijos (buv. Europos centro), Žeimenos ir Maldžiūnų kraštovaizdžio draustiniai, Algirdėnų, Baltasamanės, Eituniškių ir Perūno telmologiniai draustiniai, Pravalo botaninis ir Taurijos ornitologinis draustinis. Į urėdijos administruojamas ribas įeina Dvarčionių, Verdeikių ir Skersabalių geomorfologiniai, Buivydžių hidrografinis draustiniai, o vienas įdomiausių - Žeimenos valstybinis ichtiologinis draustinis, kuris be 65 km Žeimenos atkarpos, dar apima Lakajos, Peršokšnos, Meros ir Sarios upes. Be paminėtųjų valstybinių, urėdijos teritorijoje yra trys savivaldybių įsteigti draustiniai: Tapelių kraštovaizdžio draustinis, Aukštagirio draustinis ir Veržuvos hidrografinis draustinis.

Ir pagaliau svarbiausias kriterijus, dėl ko vieta didžiuliam iš medelių suformuotam užrašui „ŽALGIRIS 600“ parinkta Nemenčinės urėdijos miškuose yra tai, kad ši vieta yra netoli Vilniaus aerouosto kilimo – nusileidimo tako, todėl šiuo užrašu galės grožėtis Vilniaus oro uoste besileidžiančių ir iš jo kylančių lėktuvų keleiviai ir įgulos. Esant giedram orui, užrašas priminsiantis ateities kartoms istorinę mūsų bočių pergalę Žalgirio mūšyje bus matomas net iš 2 km aukščio!

Išmatavus sodintą užrašą „ŽALGIRIS 600“, paaiškėjo, kad jo ilgis siekia 551 m, plotis – 60 metrų. Tad Lietuvos rekordų knyga pasipildė nauju įrašu apie įspūdingo dydžio iš medžių suformuotas raides, o duomenis apie rekordus renkančios agentūros „Faktum“ atstovų, fiksavusių užrašo sodinimą, teigimu - šis užrašas yra didžiausias ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje! Tačiau Lietuvos rekordu tapusį užrašą plika akimi pamatysime dar negreit, o dėl savo didumo, bus matomas tik iš paukščio skrydžio, o skirtingi medeliai parinkti tam, kad įvairiais metų laikais šis užrašas būtų matomas vis kitomis spalvomis: rudenį - auksiniu geltoniu apsipylusius beržus paryškins sodri eglių žaluma, o žiemą - tos pat eglaitės išryškins raidžių kontūrus balto sniego fone. ...Bet tai – ateitis, o šiemet, nutirpus sniegui, miškininkai rūpestingu žvilgsniu vėl apžiūrės jau antrąją žiemą išgyvenusį rekordinio dydžio užrašą, įvertins kiek medelių atlaikė vasaros karščius ir žiemos šalčius. Suprantama, bus ir neprigijusių, ir nudžiuvusių – visus juos reikės atsodinti, todėl dabar urėdijos miškininkai nuolat tvarko šią giraitę, atsodina neprigijusius ir nudžiuvusius medelius.

„Juk tam mes ir esame miškininkai, kad Lietuvos žalias rūbas visada atrodytų naujas ir nepriekaištingas, kad ateities kartoms būtų išsaugotas gamtinis, istorinis ir kultūrinis tautos paveldas, - sako miškų urėdas E. Ryškus. - Miškininkai geriau nei kiti žino, kad medį nupjauti didelių pastangų ir sugebėjimų nereikia. Išauginti medį – štai kur daug pastangų ir sugebėjimų reikalaujantis darbas“.