Turbūt visiems žinoma Pompėjos – staiga pradingusio miesto – istorija. 79 m. po Kr. išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis klestintį senovės Romos metropolį palaidojo po vulkaniniais pelenais. Pompėjos liekanos, kaip Romos imperijos miestietiško gyvenimo laiko kapsulė, buvo iš naujo atrastos XVIII a.
Miestai pradingsta ir mūsų laikais. Tai gali nutikti labai įvairiai: nuo žemės paviršiaus miestą gali nušluoti katastrofa, jį gali aplieti pakilęs vandens lygis arba, miestas gali tiesiog nustoti egzistavęs, ne visada palikdamas paaiškinimą, kodėl staiga normaliai funkcionavęs sociumas išnyko iš pasaulio žemėlapio.
Pristatome keletą įspūdingiausių miestų, kurių dabar jau nebėra.
Bodis, Kalifornija
Vienas iš labiau žinomų laukinių Amerikos vakarų miestų-vaiduoklių – Bodis – dabar priklauso Kalifornijos valstijos istoriniam parkui. Kažkada čia buvo aukso ieškotojų stovykla, tačiau vėliau jie persikėlė į pelningesnes vietoves. Miesto gyventojų skaičius pradėjo mažėti apie 1912 metus, o 1915 m. Bodis jau buvo vadinamas miestu-vaiduokliu, nors net 1940 m. duomenimis vienas kitas namas šiame mieste vis dar buvo apgyvendintas.
Miestui 1961 m. buvo suteiktas turistinio objekto, o 1962 m. – parko statusas. Kadangi senųjų krautuvių vitrinose tebestovėjo kadaise neišpirktos prekės, miestas tapo tikru „sustojusio laiko“ pavyzdžiu. Šiandien jo pastatai prižiūrimi tik tiek, kiek reikia, kad jie nesugriūtų. O miestu vaiduokliu Bodis vadinamas ne be pagrindo – sakoma, kad čia tikrai vaidenasi.
Resčensė, Italija
Yra daug ežerų ir kitokių vandens telkinių, kurių dugne guli užmirštos gyvenvietės, bet tik vienas iš jų mums taip akivaizdžiai primena apie čia šurmuliavusį gyvenimą – Italijos Pietų Tirolio Resčeno ežere stūkso pusiau apsemta XIV a. bažnyčios varpinė. 1950 m. 1 290 akrai žemės, su Grauno, Resčensės ir keletu kitų kaimų, buvo apsemti naujai susiformavusio ežero.
Iš tiesų, po įvairiais vandens tekiniais yra tiek daug kažkada funkcionavusių gyvenviečių, jog jais susidomėjo ne vienas rašytojas. Literatūros specialistai netgi išskiria tokį povandeninių-kriminalinių romanų žanrą kaip Reservoir Noir.
Senasis Adaminabis, Australija
1957 m. tolimųjų Australijos ūkinių teritorijų miestas Adaminabis, kuriame tuo metu gyveno 700 gyventojų, turėjo užleisti vietą dirbtiniam Eukumbenės ežerui ir prie jo statomai hidroelektrinei. Kai kurie namai buvo perkelti į kaimynines teritorijas ir nuo jų prasidėjo Naujojo Adaminabio istorija, o likusius pastatus užliejo vanduo. Priverstinis perkėlimas ne itin patiko senojo miesto gyventojams, todėl į naujai kuriamą miestą persikraustė tik trečdalis rezidentų.
2007 m. visą Australiją nusiaubė didžiulė sausra ir dirbtinio Eukumbenės ežero vandens lygis nuslūgo, iškeldamas į paviršių Senojo Adaminabio miesto liekanas. Pirmą kartą per 50 metų pasirodė išsilaikiusios po vandeniu miesto dalys: sunykę medžiai prie sukiužusiu purvu nuklotų šaligatvių, pastatų pamatai ir Senasis Šešių Mylių tiltas.
Famagusta, Kipras
XX a. septintajame dešimtmetyje Famagusta buvo klestinti turistinė sala ir uostas su 60 000 gyventojų, pritraukiančiu dar apie 40 000 turistų sezono metu. Tačiau dėl 1974 m. turkų invazijos į Kiprą visas miestas turėjo skubiai evakuotis. Kadangi net ir po kurio laiko Kipro graikams nebebuvo leista čia sugrįžti, Famagustos miestas liko apleistas, atitvertas nuo likusios salos dalies.
Šiandien Famagusta – post-apokaliptinė laiko kapsulė: viešbučiai, prekybos centrai, restoranai liko tarsi užkonservuoti evakuacijos dienų vaizde. Tai retas netrikdomo nykimo pavyzdys. Nėra aišku, kaip ilgai dar Famagusta bus neliečiamai apleista. 2008 m. šis miestas buvo įtrauktas į „Pasaulio paminklų ‘100 labiausiai nykstančių vietovių‘ sąrašą“ ir taip pat yra „Pasaulio paveldo“ 2010 m. sąraše kaip vietovė esanti „ant išnykimo ribos“.
Pripetė, Ukraina
Pripetės mieste kažkada gyveno apie 50 000 žmonių, kurių dauguma dirbo Černobilio atominėje elektrinėje. Nelaimei, šis miestas buvo per arti atominės elektrinės ir po Černobilio katastrofos – išnyko. Po 1986 m. atominės katastrofos visi miesto gyventojai buvo priversti evakuotis iš mirtino radiacijos lygio zonos. Jie manė, kad tik laikinai.
Šiandien, po 25 metų nuo nelemtos katastrofos, radiacijos lygis regione smarkiai sumažėjęs ir jau leidžiama atvažiuoti apžiūrėti šios apleistos zonos. Tiesa, dabartinis Pripetės vaizdas niūrokas – miestas negyvenamas, o jo pastatai pamažu nyksta, veikiami natūralios laiko tėkmės ir permainingų oro sąlygų. Kad ir kaip ten bebūtų, Pripetė tapo mėgstama filmų režisierių ir video žaidimų kūrėjų vietove. Ji vaizduojama paskutiniame „Transformerių“ filme, o jos rūdijantį apžvalgos ratą ir kitus miesto simbolius gali pažinti “Call of Duty 4: Modern Warfare” ir “S.T.A.L.K.E.R.” video žaidimų žaidėjai.
Hašima, Japonija
Hašimos sala dar žinoma kaip Karinių laivų arba Vaiduoklių sala. Ši sala ir dar 500 negyvenamų salų priklauso Nagasakio prefektūrai. Nuo 1887 m. iki 1974 m. čia buvo anglių kasykla. Daugiausia gyventojų – 5 259 – čia buvo surašyta 1959 m.
Kadangi akmens anglies naudojimą pamažu išstūmė iš naftos išgaunamas benzinas, 1974 m. ši kasykla turėjo užsidaryti ir nuo to laiko sala liko apleista. Kai kurie pastatai sugriuvo, o saugesnė salos dalis 2009 m. buvo paversta turistine zona. Šį industrinės istorijos pavyzdį siūloma įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Serjilija, Sirija
Serjilija – maždaug 1 500 m. senumo buvęs ūkinių vietovių miestelis. Ne taip kaip kiti miestai apie kuriuos rašėme, Serjiliją nuniokojo ne katastrofos ir ne potvyniai. Greičiausiai miestas tiesiog pamažu ištuštėjo, kai pasikeitė pro jį ėjusių prekybos kelių maršrutai.
Sirijoje yra apie 800 tokių V a. miestelių griuvėsių. Jie žinomi kaip „Mirę Sirijos miestai“. Senovėje čia gyveno paprasti žmonės, kurie augino alyvas ir vynuoges bei spaudė iš jų aliejų ir vyną. Serjilija – vienas iš geriau išlikusių tokių miestų pavyzdžių, kur tebestovi senovinis kulto pastatas ir alyvuogių aliejaus spaudykla.
